Aš myliu futbolą. Drąsiai visiems prisipažįstu šią savo meilę ir garsiai pareiškiu, kad jokia kita sporto šaka man nesukelia tiek estetinių išgyvenimų ir džiaugsmo kaip futbolas.
Futbolą aš įsimylėjau būdamas dvylikos. 1974 metais Vakarų Vokietijoje vyko pasaulio futbolo čempionatas. Aš, kaip ir visi mano kiemo ir amžiaus berniūkščiai, tuo metu aistringai sirgau už Brazilijos rinktinę. Niekas iš mūsų kiemo niekada nebuvo matęs, kaip žaidžia futbolo karalius Pelé, bet visi juo kliedėjo. Tai buvo vaikų legenda, kurią reikėjo priimti be jokių abejonių.
Pirmosios brazilų rungtynės, kurias pamačiau per televiziją ir kurios man padarė didelį įspūdį, buvo jų pogrupio susitikimas su Argentinos rinktine, kurį brazilai gan sunkiai laimėjo rezultatu 2:1.
Man pakako pamatyti, kaip tolimu smūgiu kamuolį į vartus siunčia Roberto Rivelino, kad sušukčiau iš susižavėjimo.
Bet po to įvyko kažkas netikėta, kažkas, kas apstulbino mane ir visam gyvenimui pakeitė manąjį futbolo supratimą. Brazilija pusfinalyje susitiko su Olandija ir pralaimėjo 0:2.
Aš maniau, kad brazilai tiesiog pagal apibrėžimą negali nelaimėti, todėl buvau šokiruotas man nežinomos europiečių komandos pergalės. Atsitokėjęs supratau, jog mane tiesiog pavergė būtent jų, o ne savo individualia technika žaižaruojančių, bet didžiojo Kažko taip ir nesukuriančių brazilų žaidimas.
Totalinis futbolas
Tačiau olandai finale 1:2 pralaimėjo pasaulio čempionais tapusiems Vakarų Vokietijos futbolininkams. Bet aš visam gyvenimui įsimylėjau vadinamąjį totalinį olandų futbolą – futbolą, kuriame nutrinami visi žaidėjų amplua, kuriame nėra griežto darbo pasidalijimo ir kuriame sukuriama visiškai naujo tipo improvizacinė erdvė – gynėjai gali atakuoti ir pelnyti įvarčius, o puolėjai žaibiškai sugrįžti į gynybą.
Tai – neužmirštamas „Ajaxo” ir jo trenerio Rinuso Michelso išradimas, kurį buvo lemta įgyvendinti didžiajai olandų meistrų kartai – Johano Cruyffo, Johano Neeskenso, Johnny Reppo, Arie Haano, Ruudo Krollo, Willemo van Hanegemo, Robo Rensenbrinko kartai.
Tai ir yra tas didysis Kažkas, ką sunku nusakyti žodžiais, bet kas sukuria pačią futbolo esmę – čia pat prieš tavo akis sukonstruojama improvizacinė erdvė, kurioje mintis susilieja su veiksmu ir kurioje toji mintis, net jei ji ir nėra iki galo įgyvendinama, sužadina vaizduotę ir sukelia gilų estetinį išgyvenimą.
Ne techninis triukas, o mintis, įprasminanti erdvė, kuria dalijasi ir dėl kurios kovoja 22 žaidėjai. Be abejo, čia jau esama panašumų į teatro meną – jokia mintis teatro scenoje negali būti įgyvendinta, jei aktorius netobulina savo technikos ir nelavina kūno bei balso.
Savo kūnu teatro aktorius naudojasi kaip statybine medžiaga, kuria ir sukuriamas estetinis stebuklas – be jo neišgelbės jokios skambios deklaracijos ir apeliacijos į filosofiją. Taip ir futbole. Minties ir kūno jungtis. Tobula jungtis.
1978 metais manęs laukė dar vienas skaudus nusivylimas – net ir be didžiojo Johano Cruyffo puikiai žaidę olandai pasiekė finalą, bet apmaudžiai pralaimėjo čempionato šeimininkams argentiniečiams.
Neįmanoma užmiršti Robo Rensenbrinko smūgio iš kelių metrų (bet aštraus kampo) į argentiniečių vartų virpstą.
Keli centimetrai sėkmės ir Olandija būtų tapusi pasaulio čempione. O neįmušę olandai per rungtynių pratęsimą neišlaikė įtampos ir praleido du įvarčius, kuriuos pelnė tuo metu nesulaikomas Mario Kempesas ir Danielis Bertoni.
Triumfo valanda
Bet mano triumfo valanda išmušė 1988 metais, kada prie Olandijos rinktinės vairo sugrįžusio Rinuso Michelso treniruojami olandai pagaliau tapo nugalėtojais – talentingųjų Marco van Basteno ir Ruudo Gullito kartos olandų rinktinė atsirevanšavo vokiečiams, pusfinalyje įveikdama juos jų pačių aikštėje ir dar tuo pačiu santykiu 2:1, kuriuo prieš 14 metų buvo pralaimėjusi jiems pasaulio čempionato finale.
Finale olandai įspūdingai įveikė pajėgią tuometinę Tarybų Sąjungos rintinę 2:0, o abu jų pasiekti įvarčiai visiems laikams pateko į pasaulio futbolo čempionatų chrestomatijas ir kronikas.
Ruudas Gullitas pirmąjį įvartį pelnė baigiantis pirmajam kėliniui – nestabdydamas M. van Basteno jam galva perduoto kamuolio, jis jį taip pat galva pasiuntė į viršutinį vartų kampą iš 9-10 metrų nuotolio.
Standartinis sprendimas tokioje situacijoje būtų stabdyti kamuolį krūtine ir tik tada smūgiuoti arba pritraukti į save visą varžovų komandos gynėjų dėmesį ir jau tada mėginti perduoti kamuolį atsilaisvinusiam savo komandos puolėjui. Bet R.Gullitas pasielgė prieš taisykles, tuo sukurdamas meistrystės ir intuicijos stebuklą.
Panašų įvartį didysis Michelis Platini įmušė į Belgijos rinktinės vartus 1984 metų Europos čempionate Prancūzijoje – tada prancūzai, kaip ir olandai, žaidę nuostabiai gražų it baletas plastišką ir elegantišką futbolą, bet vėlgi, kaip ir olandai, dažnai kentėję nuo puikiai organizuotos, fizine jėga, disciplina ir ištverme pulsuojančios, biurokratiškai tikslios vokiečių futbolo mašinos, pagaliau triumfavo ir tapo Europos čempionais.
Antrasis įvartis, olandų ir TSRS rinktinių rungtynėse kritęs į talentingo Tarybų Sąjungos ir Maskvos „Spartako” vartininko Rinato Dasajevo vartus, buvo pripažintas gražiausiu 1988 metų Europos futbolo čempionato įvarčiu.
Gavęs diagonalinį perdavimą Marco van Bastenas nestabdė kamuolio ir iš kokių 20 metrų nuotolio vienu lietimu pasiuntė jį į vartų kampą.
Niekada neužmiršiu tos akimirkos: kerinčio grožio įvartis, krentantis į vartus vartininko, desperatiškai mėginančio pirštų galiukais pasiekti kamuolį ir permesti jį per skersinį.
Tą akimirką pajunti, jog net nežinai, kuri perspektyva labiau vilioja – ar labiau norisi, kad į tinklą įsirėžtų kamuolys, ar simpatija talentingam vartininkui sužadina norą, kad jo akrobatiškas, pasiaukojamas šuolis būtų sėkmingas ir išgelbėtų jo komandą. Būtent čia ir slypi šios akimirkos stebuklas, sukurtas M. van Basteno, R.Dasajevo ir mūsų aistros.
Kad ir kaip būtų, futbolą mes mylime tikrai ne už mums patinkančių komandų pasiektus rezultatus.
Be aistros ir nenuspėjamumo futbolas yra neįsivaizduojamas – nuvėsusi reakcija ir pilki veidai žudo futbolą. Futbolas – tai karnavalas, teatras, šventė ir ekstazė.