„Pavydžiu džiazo meistrams, kurie moka žaisti ir tenisą. Bet aš – tik tenisininkas, džiazo groti nemoku”, – pašmaikštavo premjeras Gediminas Kirkilas, sveikindamas tarptautinio džiazo festivalio „Nidos džiazo maratonas” ir teniso turnyro dalyvius.
G.Kirkilo pypkės dūmas praėjusį savaitgalį rūko ir šalia viešbučio „Auksinės kopos” džiazo arenos, ir prie teniso aikštyno.
Nidoje politikas praleido pirmąjį laisvą savo, kaip Vyriausybės vadovo, savaitgalį.
„Vien už tai, kad mes, senukai, dar einame į aikštę, reikia mums užkabinti medalius”, – po kovos aikštelėje linksmai atsiduso 54 metų premjeras.
Tik nusišluostęs prakaitą jis puolė kimšti pypkės.
Vis dėlto jei reikėtų rinktis tarp pypkės ir teniso, G.Kirkilas tikino, kad atsisakytų rūkymo.
– Mąstymas, strategija, taktika, konkurencija tenisą sieja su politika. Tenisas yra ir galimybė bendrauti su užsienio šalių politikais, – įkvėptai vardijo premjeras.
– Jūs ką tik grįžote iš Varšuvos. Bet teniso su Lenkijos premjeru Jaroslawu Kaczynskiu, atrodo, nespėjote pažaisti. Kaip vertinate savo pirmąjį vizitą į užsienį?
– Nors visada sakau, kad politikoje iš anksto nėra ko džiūgauti, aš tuo vizitu ir kaip politikas, ir kaip žmogus esu patenkintas.
Lenkijos politikai sakė, kad su J.Kaczynskiu ir jo broliu dvyniu prezidentu Lechu Kaczynskiu nelengva užmegzti artimesnius ryšius, jie nedemonstruoja jausmų. Mano susitikimas su premjeru buvo labai šiltas.
– Kodėl?
– Gal todėl, kad mes abu premjerais tapome tik prieš savaitę.
Mums abiem šis vizitas buvo pirmasis.
– Ar jūs atskyrėte ponus Kaczynskius ir nesupainiojote jų pareigų?
– Jie ne tokie panašūs, kaip atrodo.
– Mačiau, kaip kovingai teniso aikštėje jūs siekiate pergalės.
Ar kovingumas yra ir jūsų, kaip politiko, savybė?
– Taip. Aš – kovotojas ir nemėgstu pralaimėti. Pralaimėjęs neverkiu, bet darau išvadas. Ir tenise, ir politikoje. Skirtumas tik tas, kad tenise iškart žinai rezultatą. Politikoje jis paaiškėja vėliau.
– Vadinasi, pergalėmis kol kas dažniau džiaugsitės tik aikštėje?
– Politikoje pergalė – tik akimirka. Rinkimų naktį dažniausiai išgeri šampano, o rytą prasideda sunkus darbas.
– Jums jis prasidėjo. Ar dabar ir žaisdamas tenisą galvojate apie darbus? Tuo labai džiaugtųsi jūsų varžovai.
– Teniso aikštėje tikrai priimu ne vieną sprendimą. Žaidžiau išvakarėse, kai kitą dieną prezidentui Valdui Adamkui reikėjo pateikti ministrų kabineto sudėtį.
Nusprendžiau, kad nebereikia naujų ginčų, būtina pasiekti kompromisą.
– Mėgstate kovoti vienas?
– Labiau mėgstu komandinį žaidimą, nes vienas žaisdamas netobulėsi.
– Jūs žaidėte futbolą, stalo tenisą, krepšinį, tinklinį, ledo ritulį. Ar sportui jūsų galva pramušta nuo vaikystės?
– Taip. Esu lankęs net futbolo mokyklą. Anuomet, kai nebuvo interneto, mes visi sportavome.
Būdamas krašto apsaugos ministras mačiau, kad šiandien šauktiniai nesugeba net prisitraukti prie skersinio.
– O kiek kartų prisitrauktų premjeras?
– Dešimt tai tikrai.
– Su žmona Liudmila jūs vieni ilgai ir toli vaikštote pajūriu, nelydimi apsaugos. Kur ji dabar, kai mes šnekučiuojamės?
– Aš juos paleidau. Bet sargybiniai netoliese, ką tik žaidė čia krepšinį. Nidoje su žmona labai mėgstame vaikščioti palei jūrą. Jūros vėjas prablaško mintis.
– Visus savaitgalio vakarus iki vėlumos leidote Nidos džiazo festivalio koncertuose.
Ar džiazo muzika jums artima?
– Taip, labai. Ieškojimais ir skatinimu mąstyti, – prisipažino G.Kirkilas, per pokalbį spėjęs išrūkyti pypkę ir iškart ją paslėpęs krepšyje. Premjerui vėl atėjo laikas žengti į teniso aikštelę.