Kas suka nesėkmių mechanizmą

Kai pažįsti kelio, vedančio į nesėkmę, ženklus, gali jais pasinaudoti kaip vertinga informacija ir pasukti kitu keliu.

Nė vienas žmogus sąmoningai nenusprendžia įgyti neigiamų charakterio savybių. Neatsiranda jos ir per atsitiktinumą. Blogos charakterio savybės toli gražu neliudija ir prigimtinio žmogaus natūros sugedimo. Negatyvūs žmogaus bruožai yra priemonės, kuriomis jis sprendžia sunkias problemas. Egzistuoja tam tikri simptomai, būdingi tipiškiems nelaimėliams ir rodantys, jog nesėkmių mechanizmas sukasi. Čia juos detaliai ir apžvelgsime.

Nusivylimas

Kai žmogus negali įgyvendinti kokio nors svarbaus sumanymo arba patenkinti savo poreikių, jis jaučia nusivylimą, nepasitenkinimą ir bejėgiškumą. Šiuos jausmus tenka patirti kiekvienam – juk esame netobulos būtybės. Tačiau su amžiumi imame suprasti, jog patenkinti visų troškimų – neįmanoma, o mūsų poelgiai niekada nebūna tokie puikūs kaip ketinimai. Palaipsniui mes suvokiame faktą, kad tobulumo visai ir nereikia – pakanka keliauti jo kryptimi. Mes išmokstame kantriai ištverti nesėkmes ir neprarasti dvasios pusiausvyros.

Tačiau tada, kai nepasitenkinimas išauga į skausmingą menkavertiškumo bei nereikalingumo pojūtį, tai jau panašu į nesėkmės simptomą.

Nuolatinis, chroniškas, nusivylimas rodo, kad tikslai, kuriuos žmogus sau kelia, yra nerealūs arba jo požiūris į save – neadekvatus.

Agresyvumas

Paskui nepasitenkinimą – kaip naktis paskui dieną – paprastai seka per didelis agresyvumas. Tai patvirtino ir Jeilio universiteto mokslininkai, atlikę tyrimus.

Šiaip agresyvumas nėra neadekvataus elgeso forma, kaip anksčiau manė kai kurie psichiatrai. Be agresyvumo neįmanomas tikslo siekimas – juk siekti to, ko nori, įmanoma tik „puolant”, o ne „ginantis” ir laukiant.

Jeigu siekiant tikslo kyla kliūčių, gali atsirasti ir rimtų kolizijų. Agresyvumas, neradęs spragos išsiveržti, nueina klaidinga kryptimi ir virsta griaunamąja jėga.

Tipiškas nelaimėlis savo agresijos nenaudoja konkrečiam tikslui siekti. Nuplaukusi ne tais kanalais, ji pasireiškia skrandžio opa, per dideliu kraujo spaudimu, nuolatinio nerimo būsena, darboholizmu ir kitomis sveikatai žalingomis formomis. Ji gali būti nukreipta ir išorėn – į kitus žmones susierzinimo, šiurkštumo, apkalbų skleidimo, nepagrįstų pretenzijų ir nuolatinio niurzgėjimo pavidalu.

Kai tokio tipo žmogus išsikelia sau nerealius tikslus ir patiria nesėkmę, jis dažniausiai žino vienintelę išeitį: belstis dar smarkiau. Supratęs, kad bando pradaužti galva sieną, jis nesąmoningai ima daužyti ją dar stipriau.

Agresyvumą reikia ne neigti, ne atmesti, bet suprasti jo priežastis bei pasirūpinti pozityviu jo panaudojimu. Agresijos priežasčių supratimas padeda ją įveikti. Nevaldoma agresija – ne kas kita, kaip bandymas nukauti vienintelį taikinį (pasiekti norimą tikslą) šaudant visomis kryptimis. Šitaip bandoma išspręsti vieną problemą sukuriant kitą.

Kai jums kyla pagunda ką nors užsipulti, sustokite ir paklauskite savęs: „Ar čia nėra tas atvejis, kai išeities ieško mano paties nusivylimas, mano nepasitenkinimas? Kuo aš nepatenkintas?” Jau vien tokio klausimo suformulavimas yra būdas kontroliuoti agresiją.

Kai mes suvokiame, kad kito žmogaus šiurkštumas mūsų atžvilgiu yra ne piktavališkas bei sąmoningas aktas, o „automatinio nesėkmės mechanizmo” veikimo rezultatas, mes reaguojame atlaidžiau. Mes suprantame, kad žmogus tokiu būdu išleidžia susikaupusias negatyvias emocijas, nes nesugeba jų panaudoti racionaliems tikslams. Psichologams yra žinoma, kad daugelis automobilių avarijų kyla dėl nusivylimo ir agresijos poveikio.

Emocijų pertekliui reikia apsauginio vožtuvo. Jo funkciją puikiai atlieka fizinis darbas ir sportas. Ypač naudingos tokios sporto šakos, kuriose galima smūgiuoti – golfas, tenisas, kėgliai, boksas ir pan.

Daugelis moterų, išgyvenančių nusivylimą, nepasitenkinimą, instinktyviai griebiasi fizinio darbo, pavyzdžiui, perstatinėja baldus. Geras būdas „nuleisti garą” yra ir laiško rašymas žmogui, kuris sukėlė nepasitenkinimą. Beje, rašant tokį laišką nereikia drovėtis dėl posakių ir epitetų – nepalikite nieko nepasakyta. Paskui tą laišką sudeginkite.

Tačiau pats efektyviausias būdas įveikti savo agresiją – tai panaudoti ją tikslingai, taip, kaip sumanė gamta: pozityviai veiklai. Veikla yra geriausias gydymo metodas ir geriausi raminamieji įsiaudrinusiai dvasiai.

Nepasitikėjimas

Nepasitikėjimas kyla iš menkos savivertės, negalėjimo ir nesugebėjimo ką nors daryti. Jeigu žmogus mano, jog neatitinka tam tikrų reikalavimų, jis jaučiasi netvirtai. Daugeliu atveju šios abejonės visai nereiškia, kad jo vidiniai resursai yra per menki; šis jausmas gali tik atspindėti faktą, kad ne tuo matu matuojama: žmogus lygina savo realius sugebėjimus su įsivaizduojamu idealu – tobuluoju Aš.

Kai žmogus ima lyginti savo tikrąsias savybes su absoliučiomis kategorijomis, jam nevalingai kyla pojūtis, jog jis yra silpnas.

Nepasitikintis savimi žmogus mano esąs „ne toks”: nesėkmingas, nelaimingas, nekompetentingas, nesusitvardantis, – koks, jo įsitikinimu, jis privalėtų būti. Be abejo, visos paminėtos savybės yra gerbtinos, jų reikia siekti, bet vis dėlto siekti ne tikinant save, kad jos turėtų egzistuoti tarsi savaime, kad joms privalu būti, ir būti absoliučiai visada.

Nepasitikėjimas savimi kyla tada, kai fantazijos priimamos kaip realybė, kai žmogus mano turįs nuolat įrodyti sau ir kitiems esąs kai ko vertas. Taip susidaro nelemtas uždaras ratas: jeigu jūs išties tobulas, jums nėra reikalo nieko įrodinėti, o jeigu imsite reikštis, – žmonės pastebės, kad nesate tobulas. Todėl jūs blokuojate savo pajėgumus ir, žinoma, pralaimite. Tokiu būdu pats iš savęs atimate valią pasiekti sėkmės.

Vienatvė

Kartais mus visus aplanko vienatvės pojūtis. Tai neišvengiamas mokestis už teisę būti žmogumi, vieninteliu tokiu visame pasaulyje. Tačiau nuolatinis visiškos izoliacijos ir svetimumo pojūtis yra ženklas, jog „nesėkmės mašina” sukasi.

Skausminga chroniška vienatvė yra atitrūkimo nuo gyvenimo, nuo savo realaus Aš padarinys. Žmogus tarsi nukerpa svarbiausią ir labai reikšmingą juostą, rišančią jį prie gyvenimo. Jam sunku užmegzti kontaktą su kitais žmonėmis, todėl palaipsniui jis atsiskiria.

Atsiskyręs nuo žmonių, jis atsisako galimybės išreikšti save – gyventi aktyvų gyvenimą. Tik darydami ką nors bendra su kitais žmonėmis mes nustojame galvoti vien apie save. Dirbdami, kalbėdamiesi ar šokdami pamirštame savo nepagrįstas aspiracijas ir įgyjame kitų interesų. Suartėdami su žmonėmis, mes nebejaučiame poreikio apsimetinėti, vaidinti mums nemielus vaidmenis, atitirpstame, elgiamės natūraliau ir jaučiamės saugiau.

Vienatvė – tai pavojingas savisaugos būdas, kai nukertamos visos žmogiškos komunikacijos, o pirmiausiai – emocinio pobūdžio saitai. Tai būdas apsaugoti idealizuotą savojo Aš paveikslą nuo demaskavimo, skriaudų, pajuokos. Vienišas žmogus bijo žmonių, bet sykiu skundžiasi, kad neturi draugų, kad nėra kam atverti sielos. Tačiau dažniausiai pats jis elgiasi pasyviai, nes mano, kad kiti turėtų ieškoti kontakto su juo, pasirūpinti juo, domėtis, ar jis nenuobodžiauja ir nesikankina dėl savo vienatvės. Jam net mintis neateina į galvą, kad jis pats gali pakeisti situaciją.

Kad ir kaip blogai jaustumėtės, nedeginkite tiltų pas žmones. Prisivertę bendrauti, jūs pasijusite tarsi paniręs į vandenį: iš pradžių šalta, bet paskui palaipsniui kūnas sušyla ir ima jausti malonumą.

Psichologai jau seniai žino, kad žmogus, kuris nuolat susiduria su objektu arba reiškiniu, keliančiu baimę, galų gale liaujasi bijojęs. Panašiai ir vienišas žmogus įsitikina, jog daugelis aplinkinių yra geranoriški ir draugiški. Drovumas dings, kai pajusite, jog žmonės jus priima tokį, koks jūs esate. Tai padės jums ir pačiam taikiai sugyventi su savimi.