Vykdami į buvusios Jugoslavijos Makedonijos Respubliką nežinojome, ko tikėtis. Turistai iš Lietuvos tikrai retai užklysta į šią mums mažai pažįstamą Balkanų šalį.
Važiuodami Bulgarijos-Makedonijos pasienio link jau įsivaizdavome, kaip muitininkai valandų valandas tyrinės mūsų dokumentus ir iškratys daiktus mūsų automobilyje iki paskutinio siūlelio. Tačiau klydome.
Makedonai mus pasitiko plačiomis šypsenomis, įdavė turistinį lankstinuką su lankytinomis vietomis ir žemėlapiu. Jokių varginančių eilių ir įtarimą keliančių mokesčių.
Vietoje automobilių – traktoriai
Vos įvažiavę į šalį gėrėjomės didingais kalnais ir smaragdo žalsvumo ežerais. Pakelėse kur ne kur žolę skabė mieli asiliukai. Viename vingiuotų posūkių netoli miestelio staiga prasilenkėme su traktoriumi, kuriuo lyg automobiliu ramiai sau dardėjo vyras ir moteris su kūdikiu.
Tokį vaizdą viešnagės Makedonijoje metu matėme dar ne kartą. Pasirodo, perdaryti traktoriai makedonams atstoja automobilius. Nors Makedonija gali pasigirti gana gerais keliais, sužinojus kuro kainas degalinėse, viskas pasidaro aišku. Beje, nedidelio miestelio degalinėje mus nustebino ne tik aukštos kuro kainos.
Kol dairėmės lentynose geriamo vandens, vidun įėjo ūsuotas nebejaunas vyriškis žalia darbo uniforma, ką tik padėjęs pripildyti mūsų mašinos baką dyzelinu. Jis lyg niekur nieko degalinėje užsirūkė, o kai priėjome prie kasos atsiskaityti, cigaretės dūmus mums į veidus pūtė jau ir kasininkas.
Užsukę į pirmą pasitaikiusią valiutos keityklą išsikeisti turimų eurų į Makedonijos dinarus, buvome sužavėti makedonų nuoširdumo. Malonaus veido moteris ilga juoda kasa, padavusi krūvelę banknotų, staiga įsižiūrėjo į man ant kaklo kabantį medalioną su Šv. Marijos atvaizdu, parodė į savąjį kryželį ir puolė kažką karštai pasakoti. Deja, kalbėjo savo kalba, tad supratau tik nuotrupas. Moteris klausinėjo, iš kur atvykome, ar galinti mums kuo nors padėti. Jos sūnus taip pat mėgsta keliauti, yra buvęs net Singapūre. Nors moteris buvo labai miela, susikalbėti buvo sunku, tad netrukus atsisveikinome. Lauke jaunas vaikinas pardavinėjo ledus. Nusprendę jų paragauti padarėme pardavėją neapsakomai laimingą: jis nesiliovė šypsojęsis ir vis linkčiojo galva dėkodamas. Tada patraukėme netoliese lauko kavinėje alų gurkšnojusio makedono dėmesį. Vyras kalbėjo angliškai, tad nepraleidome progos jo šiek tiek paklausinėti apie šalį. „Tik nevažiuokite į Vakarų Makedoniją – ten turistams nesaugu, – rūpestingai patarė. – Vakarinėje dalyje gyvena daug albanų pabėgėlių, kuriems mūsų šalis yra suteikusi prieglobstį. Tarp mūsų ir albanų yra didelė priešprieša.”
Apie sostinę Skopję, kurią planavome aplankyti, pokalbininkas dėstė be didelio entuziazmo – esą ten nieko įdomaus. Kadangi laiko pažinčiai su Makedonija turėjome nedaug, o iki sostinės buvo gana tolimas kelias, apsisprendėme pakoreguoti savo planus ir verčiau aplankyti Berovą ir senąją Strumicą.
Pakeliui pravažiavome daug kaimų kaimelių su mažais tvarkingais namukais. Kaip visiška priešingybė idiliškiems Makedonijos kaimų vaizdams atrodė kelyje netoli Berovo miesto mums pasipainiojęs čigonų kvartalas; jau temo, ir šalia vėjo perpučiamų palapinių buvo uždegtas laužas, o kelios čigonų šeimos ruošė sau vakarienę.
Štai ir Berovas. Iš lankstinuko žinojome, kad čia verta aplankyti Šv. Archangelo Michailo vienuolyną.
Atvykome jau vakarėjant, bet vienuolyno duris radome atrakintas. Žolė vienuolyno kiemelyje buvo šviežiai nupjauta, ant virvių kabojo dar drėgni skalbiniai, bet nebuvo matyti nė vieno žmogaus. Senoje bažnytėlėje buvo tamsu, nejaukiai tylu ir taip pat tuščia. Grįždami prie mašinos praėjome pro keletą antkapių su moterų portretais – veikiausiai tai moterų vienuolynas.
„Saugokitės maniako!”
Kelias į Strumicą, devintą pagal dydį Makedonijos miestą, driekėsi per kalnus. Tokių ekstremalių potyrių nieku gyvu nesitikėjome: iš lėto važiuodami kalnų serpentinais stebėjomės, kad daug kur šalia aukštų skardžių nėra jokių apsauginių užtvarų. Kitose vietose užtvarai buvo, bet pralaužti: kieno gi daugiau, jei nei automobilių. Pašiurpome vien nuo šios minties ir šiuo pavojingu keliu stengėmės važiuoti kaip galėdami atsargiau.
Galų gale pasiekę Strumicą, radome itin gyvybingą miestą: nors jau buvo vėlu, centrine gatve pirmyn atgal migravo žmonių minia. Sužinojome, kad mieste vyksta didelė šventė. Gatvėse buvo apstu visokių niekučių prekeivių, kvepėjo spurgomis… Nedidelės spurgos su cukraus pudra ir šokolado glajumi – populiarus skanėstas Strumicoje. Šurmulys mieste mums priminė mūsiškę Jūros šventę.
Strumicoje yra daug dėmesio vertų vietų, nors ypatinga architektūra miestas nepasižymi. Apie vidurnaktį gatvės ištuštėjo, ir svetimas miestas mums pasidarė nejaukus. Užsukome į pirmą pasitaikiusią kavinukę užkąsti.
Ten mūsų laukė dar viena pažintis: užkalbinome jauną vaikiną Petarą, kuris mus nustebino savo geografinėmis ir politinėmis žiniomis, nors sakė šiuo metu niekur nestudijuojąs.
Petaras taip pat draugiškai perspėjo, kad užsieniečiams Makedonijoje reikia būti atsargiems. Tuolab dabar, kai Strumicoje siautėja kažkoks maniakas…
Paklaustas apie turistų dažniausiai lankomus objektus Makedonijoje, vaikinas apgailestavo, kad jo šalyje paveldu nesirūpinama. Makedonas pavydžiai klausėsi pasakojimo apie mūsų kelionę per Europą ir liūdnai konstatavo: „Mes esame labai uždari. Mums būtinos vizos važiuojant į daugelį šalių, o jas gauti nėra lengva. Jei kitąmet į ES bus priimta ir Bulgarija, kaip yra planuojama, be vizų nebegalėsime nuvažiuoti ir ten. Jei tik turėčiau galimybę, labai norėčiau pakeliauti po savo mėgstamas šalis – Estiją ir Slovėniją”, – sakė Petaras.
Jo nuomone, pati Makedonija į ES bus priimta ne anksčiau kaip 2016-aisiais. „Bet iki to laiko ES jau gali būti suirusi”, – nekokią baigtį Europos Bendrijai pranašauja Petaras.
Atsidėkodami kavinės darbuotojai už aptarnavimą, kuri, kaip supratome, yra mūsų naujojo pažįstamo mama, nutarėme palikti keletą litų arbatpinigių. Padėjome ant stalo 2 dinarus ir pasukome išėjimo link. Ne iš karto supratome, kodėl vos išėję kavinėje išgirdome juoką. Kokia gėda: mūsų palikti 2 dinarai prilygsta viso labo keliems lietuviškiems centams! Iš ką jie dabar apie mus, lietuvius, pagalvojo – keliauti tai keliauja, bet jau tokie šykštūs…