Seimui priėmus etikos kodeksą, politikams atsiras galimybė pradėti skirti teisinę atsakomybę už savo veiksmus nuo politinės. Dabar to nėra ir kiekvienas politikas, pagautas ką nors negera darant, ginasi, kad jis elgiasi griežtai pagal įstatymus. Kitaip sakant, jei jis dar ne už grotų, tai yra politiškai švarus.
Pavyzdžių turime pakankamai ir ne vien žemesnės valdžios ešelonuose. Štai buvęs Valstybės turto fondo valdytojas atsipirko lengvu išgąsčiu, kai buvo pagautas brakonieriaujantis, nors turėjo atsistatydinti arba būti atstatydintas. Bet užuot tai padaręs, jis buvo aukštų žmonių… apgintas.
Buvęs Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininkas tikriausiai ir dabar nesupranta, kad jam kelių tūkstančių litų premiją galėjo paskirti tik ta institucija, kuriai komisija pavaldi. Tačiau premiją sau paskyrė jis pats. Įstatymo nepažeidė, bet kaip įvertinti jo etikos principus?
Galima prisiminti ir „otkatą”, neskaidrias nekilnojamojo turto įsigijimo istorijas ir daugelį kitų atsitikimų, greta kurių buvo minimos aukštų valdžios pareigūnų pavardės. Tokie šių asmenų viražai niekaip nestiprina žmonių pasitikėjimo savo išrinktaisiais. Todėl etikos kodekso priėmimą būtų galima laikyti žingsniu į priekį, jei ne dvi aplinkybės.
Pirmoji – tai visuomenės atstovų nedalyvavimas komisijose, kuriose nagrinėjamos politiko etikos vingrybės. Tai tik viena iš priežasčių dėl kurių prezidentas svarsto, vetuoti kodeksą ar ne. Jei taip ir liks, kaip dabar parašyta, apie politikų etiką spręs kiti politikai, kurių kiekvienas, prieš priimdamas sprendimą, gerai pagalvos, ar verta šiandien skandinti savo kolegą, jei rytoj gali ateiti ir jo eilė. Todėl visuomenės atstovų dalyvavimas su sprendžiamojo balso teise būtų pageidautinas.
Antroji aplinkybė, galinti paversti kodeksą niekam nereikalingu popieriumi, yra teisinių pasekmių nebuvimas. Jokie visuomenės atstovai nepadės, jei komisijos verdiktas bus tik pagraudenimai. Ko jau ko, bet pagraudenimų politikai yra tiek prisiklausę, kad jau įgijo jiems stiprų imunitetą. Todėl būtina, kad komisijos verdikto pagrindu būtų privaloma tvarka svarstomas Seime klausimas, pradėti politiko apkaltą ar ne, o jei tai pareigūnas, kuriam apkalta netaikoma, tokia pat privaloma tvarka spręsti jo atitikimo einamoms pareigoms klausimą. Jei būtų tokia tvarka, nesvarbu, koks būtų galutinis sprendimas, bet valstybės politikas gautų tokią pamoką, kurią įsimintų visam gyvenimui.
Jei kodekse nebus tokios ar panašios tvarkos, kuri sukeltų teisinių pasekmių, toks kodeksas bus niekam nereikalingas. Na, sakykite, ar kodekse surašyti tokie nauji reikalavimai, kurių politikai iki šiol nežinojo? Gal, sakysite, jie nežinojo, kad reikia elgtis oriai, reikia ginti valstybės, o ne savo interesus, kad negalima darbe ir ne darbe nusigerti, kad negalima vartoti necenzūrinių žodžių, kad nevalia įžeidinėti kito asmens, kad privalu būti jautriam kito nelaimėms, kad privalu ne tik gerai žinoti savo duotos priesaikos tekstą, bet ir ją vykdyti.
Tai kas dar ten naujo tame naujai-sename kodekse ir kuo jis geresnis už Mozės Dekalogą? O jei nieko, tai kodeksas bus vertingas dokumentas tik tada, jei jo pažeidimas sukels teisinių pasekmių. Jei to nebus, tai drąsiai pamaukime kodeksą ant vinies ir naudokime jo lapus pagal kitą paskirtį.