Pakėlus taurę įprasta ko nors linkėti. Pasak tautosakininkų, tai senas baltų ritualas.
Prie vaišių stalo pakėlus taurę gėrimo įprasta sakyti tostus. Pasak Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto sakytinės tautosakos skyriaus vyresniosios mokslo darbuotojos Daivos Vaitkevičienės, tostai – gana naujas tautosakos žanras. Seniau buvo įprasčiau sakyti palinkėjimus, aiškiai susijusius su konkrečia švente: per vestuves linkima laimingo gyvenimo, per krikštynas – kad vaikas sveikas užaugtų. „Gėrimai ir palinkėjimai kadaise buvo visai kas kita, negu tai, ką mes dabar suprantam kaip tostus. Maistas ir gėrimas buvo svarbi šventų vaišių apeigų kulto dalis, – sako D.Vaitkevičienė. – Gėrimas – savotiškas linkėjimo sutvirtinimas, mediacijos (tarpininkavimo) forma. Vėliau krikščioniškų apeigų metu komunija ir vynas įtvirtino ritualinius santykius tarp žmogaus ir Dievo”.
Geriant dėkojama žemei
Kaip pasakojo D.Vaitkevičienė, senosiose vaišių dainose kalbama ir apie aukojimus žemei – atliekami ritualiniai gėrimo nuliejimai. „Pavyzdžiui, nuliejama gėrimo žemei, tariamas palinkėjimas, paragaujama ir taurė kilstelėjama į viršų. Išlikęs gražus per tokias apeigas Mažojoje Lietuvoje XVIII a. vartotas palinkėjimas: „Žemynėle, žiedkelėle, žydėk rugiais, miežiais, kviečiais, visokiais javais, būk linksma su mumis”.
Pasak D.Vaitkevičienės, gėrimui senovėje būdavo teikiama gili prasmė – geriant palaiminama žemė, tikimasi gero javų derliaus. „Yra net išlikę labai gražių dainų apie tai. Pavyzdžiui: „Ten, kur tėvelis gėrė, javų laukas žėlė. Ten, kur močiutė gėrė, linų krūmelis žėlė”, – pasakojo D.Vaitkevičienė. – Arba raginamosios dainos, kai ratu leidžiama taurelė ir dainuojama: „Gerk greičiau ir neleisk taurelei rankoj žydėti”.
Butelaitis – magaryčių
Gėrimas būdavo svarbus ritualas ir juridiniuose reikaluose. „XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje valstiečiai, pavyzdžiui, parduodami karvę, priedo išgerdavo butelaitį. Tai būdavęs ir savotiškas įvairių sutarčių sutvirtinimas, – pasakojo D.Vaitkevičienė. – Gėrimas anksčiau būdavo ne pasilinksminimo, o veikiau ritualinis dalykas”.
Vėlesnių laikų dainose apie gėrimą kalbama kaip apie ydą. „Tai jau XIX a. blaivybės sąjūdžio dainos. Tie tekstai neatitinka tradicinės tautosakos kanonų, nėra poetiški. Jie susiję su kultūrinėmis tendencijomis, pakitusiu mentalitetu, šviečiamosiomis idėjomis”, – sakė D.Vaitkevičienė.
Pasak etnologės Gražinos Kadžytės, anksčiau žmonės gerdavę mažiau, mat taurelė eidavo ratu. „Seniau midaus ragas, vėliau vyno stikliukas visai kompanijai būdavo vienas. Kaimyną pasveikindavo žodžiais „linksminu širdį”, o šis atsakydavo „džiaugias manoji”, – pasakojo G.Kadžytė. – Įsivaizduokit, jei svečių nemažai (juk kiekvienoje giminėje būdavo 50-60 žmonių), tai kol taurelė apkeliaudavo ratu, ateidavo ir vakaras. Juk pasveikinimas trunka maždaug po minutę (jau ir valanda), po to dar dainavimas (pavyzdžiui, „aš ne gert atėjau, pauliot atėjau, savo mielų kaimynėlių aplankyt atėjau”, arba „nepilk man pilnos, aš negersiu visos”, „tu pripylei mylėdamas, aš išgėriau norėdamas”). O jei dar kokia moteriškė sėdi, kurią reikia ilgokai įkalbinėti, kad nors lūpas prie stikliuko priglaustų, praeina daug laiko, pirmam žmogui gėrimas jau būna ir išgaravęs. Be to, po pirmo rato svečiai kildavo iš užstalės, eidavo pašokti, pavaikščioti. Jei suvažiuodavo aplankyti giminaičio, sukilę iš užstalės vyrai eidavo apžiūrėti pasėlių, žirgų, o moterys – darželių, daržų, drobių ir audimų. Žmonės dar pamena, kad po Antrojo pasaulinio karo, XX a. vidury, būdavo geriama ratu. Tik paskui iš miesto atėjo tradicija, kad prie kiekvienos lėkštės reikia statyti ir po stiklelį”.
Už karvę – butelis vyno
Lietuvių kulinarinio paveldo fondo direktorė Birutė Imbrasienė pasakojo, kad vynas ant lietuvių stalo atkeliavo palyginti neseniai – kai į Anykščius 1926 m. atvyko diplomuotas agronomas Balys Karazija ir išmokė vietos gyventojus vyną gaminti iš obuolių bei miško, paežerių, sodo uogų. To meto spauda Anykščius pakrikštijo Lietuvos vyno sostine arba lietuviškąja Burgundija. „Lietuva senovėje turėjo tik alaus ar stipresnių gėrimų daryklas. Net ir Vilniuje nėra buvę nė vienos vyninės. B.Karazijos vynas, Paryžiuje gavęs aukso medalį, staigiai išpopuliarėjo Lietuvoje”, – pasakojo B.Imbrasienė.
Iki tol vyną lietuviai pirkdavo iš užsienio, tačiau jis būdavęs labai brangus, tad jo retkarčiais atsirasdavo tik ant dvarininkų stalo. „Įsivaizduokit, XVIII a. atvežtinio vyno butelis kainavo tiek, kiek viena karvė. Jis į Lietuvą patekdavo iš Rygos, o į Rygą būdavo atvežamas iš Vokietijos ar dar iš toliau. Liaudies dainose kalbant apie vyną būtinai sakoma Rygos vynas – vadinasi, labai geras, brangus, atvežtinis”, – pasakojo Imbrasienė.
Kad tas atvežtinis vynas buvo labai brangus, pasak G.Kadžytės, liudija ir kita liaudies daina apie gėrusįjį karčemoje: „Kuris gėrė alutėlį, tas pragėrė kepurėlę, kuris gėrė arielkėlę, tas pragėrė juodbėrėlį, kuris gėrė saldų vyną, tas pragėrė savo mielą” – turėjo didžiausią nuostolį. Toliau dainuojama: „Kuris gėrė alutėlį, tas išėjo dainuodamas, kuris gėrė arielkėlę, tas išėjo švilpaudamas, kuris gėrė saldų vyną, tas išėjo graudžiai verkdams”. Na, kur neverksi, jei per vakarą pragėrei karvę.
Dabar vynas jau nėra pats brangiausias gėrimas. Jis lietuvių šventėse gana populiarus. Kita liaudies daina jau kalba veikiausiai apie tuos laikus, kai Lietuvoje buvo pradėtas gaminti vynas (nes minimas žalias vynas): „Aš išgėriau žalio vyno ir parpuoliau ant purvyno. Jei jūs matėt, nesakykit, man sarmatos nedarykit”. Tai, pasak G.Kadžytės, kalbama apie gėrimą karčemoj, laivesnėje, nepriklausomoje erdvėje, kur būdavo sueinama gal magaryčių gerti, gal dar kokia proga, o ne apeigų atlikti. „Namų apeigose gėrimų būdavo vartojama labai nedaug. Ir tai buvo ne pasilinksminimas, o padėka žemei už derlių nuliejant jai pirmuosius lašus”, – sakė G.Kadžytė.