Poezijos ambasadoriaus vaikystės medus

Būna, kad labai ilgai lauki žmogaus. Matai laiko nučiupinėtą jo vaikystės fotografiją, regi besikeičiančias veido proporcijas, rimtėjantį žvilgsnį, tačiau susitikti nesiseka. Nesi kaltas, kad vandens kalnai, tūkstančiai mylių atskiria gyvenimus. Bet vieną kartą ateina diena, kai į tavo duris tas žmogus pasibeldžia. Tą akimirką tikrai žinai, jog tai ne Vytauto Bakaičio parašytas eilėraštis. Ant slenksčio stovintis vyras šiandien yra tavo svečias.

Pagaliau Bitėnai sulaukė savo poeto. Vytautas Bakaitis gimė 1940 metais Bitėnuose. Jo mama, nuo Jurbarko kilusi Ona Bakaitytė, dirbo Martyno Jankaus šeimoje tarnaite. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui ketverių metukų Vytukas drauge su mama ir Jankaus šeima pasitraukė į Vakarus. Keletą metų gyveno karo pabėgėlių stovyklose, paskui, 1951-aisiais, įsikūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Čia Vytautas Bostono universitete studijavo literatūrą. Eilėraščius rašyti pradėjo gana vėlai, maždaug trisdešimtaisiais gyvenimo metais. Poetas yra viešėjęs Lietuvoje, dalyvavęs Druskininkų poetinio rudens renginiuose. Vytauto, kaip vertėjo, dėmesį patraukė šiuolaikinė lietuvių poezija, kurią pasaulinės poezijos kontekste jis laiko esant įdomią ir išraiškingą. Lietuvių autorių kūrybos vertimui į anglų kalbą Bakaitis paskyrė ne vienerius metus. Bene svariausias poeto darbas – anglų ir lietuvių kalbomis išleista poezijos rinktinė „Gyvas atodūsis”.

Kokios spalvos tavo vaikystės dangus? Kai basomis keturmečio berniuko atminties kojelėmis iš pasaulio didmiesčių atbėgi į Bitėnus, nelabai atsimeni vaikystės dangaus spalvą, nes ji kasdien kitokia. Tuo metu pasaulis buvo dosnus, o pažinimo krepšys turtingas. Kiekviena diena sustodavo ties tavimi, kad padovanotų naują žodį, reiškinį, o dabar jau ir atsiminimą. Paukščio balsas, drugelio sparnas, rudens akvarele nutapyti medžiai prie Bitės upelio, kailiniais apsivilkęs žiemos pirmadienis – viskam yra vietos neparašyto eilėraščio metaforai. Ir nesvarbu, kur būtum. Ar stoviniuotum prie kokio Mičigano, ar stumdytum lagaminus Vilniaus oro uoste, ar miklintum liežuvį Druskininkų poetinio rudens atlaiduose. Esi gimęs Bitėnuose, todėl tavo gimtinės vardas primena medų. To turbūt nežino tavo draugas poetas Julius Keleras, retkarčiais minantis Vilniaus bruką. Tiesą pasakius, gal ir neprivalo žinoti. Kiekvienam poetui savas gimtinės saldumas kutena gomurį. Atimk iš Sigito Gedos Veisiejus ir liksi be „Strazdo giesmininko”. Apie ką, neturėdami savo gimtinės, giedotume su Marcelijumi Martinaičiu. Arba susimuštume visą amžių sėdėdami ant svetimo prieklėčio, arba užkimtume. Išdžiūtų lietuviškos poezijos sodai ir vynuogynai. Ir iš tolybių atvažiavusiam Bakaičiui ne vienai dienai taptų liūdna. Ką verstum, ką skaitytum žiūrėdamas į bitėmis aplipusią Bitėnų dangaus drobę, kabančią virš Amerikos.

Kai mudu, prisėdę po liepomis, alpstančiomis nuo troškulio, prakalbome apie Donelaitį, man pasirodė keistas Vytauto teiginys, jog Donelaitį jis atrado Bitėnuose. Negi bitėniškiai kalbėjo hegzametru? Po kurio laiko, kai mąsliomis akimis žiūrėjome į Birutės ir Kazimiero Žemgulių kopinėjamus avilius, kai glostėme nuo karščio pavargusį arklį, kai klausėmės žydinčiame krūme švilpaujančio strazdo, supratau, kad kiekvienas gamtos garsas, ant žemės nukritęs prakaito lašas, duona, pienas, agurko skiltelė, medus, dabar padėti ant stalo, yra Donelaitis. Kaip ir Vytauto sūnaus Eleri ????/// ištartas švelnus lietuviškas „ačiū”. Medaus korio žemėlapyje matai savo gyvenimo kalnus ir lygumas, vilties ežerus ir poezijos pilnatis. Kas gali būti švenčiau už vaikystės pėdas, po daugelio metų atrastas prie Bitės upelio? Bandai į tas pėdas statyti savo užaugusią koją, bet supranti, kad gyvenimo nepakartosi. Tačiau jo saldumas užčiaupia atodūsį, tarsi Bitėnų kaimo avilių medus.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.