Ankstesniais atvejais (J. Borisovo ir kt. keistų valstybinių apdovanojimų) galima buvo manyti, kad tai buvusio preizdentūros kanclerio A.Meškausko veikla. Šiam pareigūnui pasitaikydavo viešai, spaudoje, šiurkščiai meluoti, pavyzdžiui, apie A.Brazausko skriaudą dėl aukso grandinės, tad prezidento V.Adamkaus apgavimai, jį tyčia kompromituojant, atrodė visai galimas dalykas.
Apskritai Lietuvoje apgavystė vertinama tik vienu kriterijum: pasisekė ar nepasisekė. J. Borisovui antai pasisekė apgauti teismą su savo sūnaus tariamai patriotinėmis studijomis Lietuvos karo akademijoj.
Plaunant buvusių KGB darbuotojų baltinius, nekalbant jau apie agentus-informatorius, irgi dažnai „pasiseka”. Dabar Prezidentūroje tartum kiti žmonės; bet spaudoje iškeltas klausimas dėl A. Stepučinsko, buvusio KGB tardytojo, neseniai apdovanoto Vyčio kryžium, vertas aiškintis. Kas teikia Prezidentui kandidatūras, ir kas parašyta teikimuose. Šiame teikime, tikriausiai, nieko neparašyta apie A. Stepučinsko vaidmenį žlugdant Rainių žudynių bylą (žr. kn. Pamirštas SSRS karo nusikaltimas, V., 2006).
Daugelis klysta rašydami apie grupę buvusių KGB karininkų, 1990 m. lyg perėjusių „į Lietuvos pusę”. Tada siūlydavo ir visą struktūrą pasiimti, ir net Lietuvoj dislokuotus sovietų kareivius aprengti kitomis uniformomis – tegu tarnauja Lietuvai! Nebūtų reikėję nė kariuomenės kurti, vargti. Ir turėtume, kas „gina” nuo Lenkijos…
Bet dėl tos KGB karininkų grupės, išties šen bei ten panašiai įsidarbinusių, neteko niekur aptikti nei kolektyvinio pareiškimo, nei žinios apie jų viešą atsisakymą toliau tarnauti Lietuvą skriaudusios svetimos jėgos politinio persekiojimo bei priespaudos įstaigoje. (Kaip žinia, Lietuvoje NKVD-KGB įstatymiškai paskelbta nusikalstama organizacija). Jei tokie tekstai egzistuoja, labai praverstų paviešinti. Šiaip žinomas tik tos grupės pareiškimas remiąs SSKP-LKP atsiskyrimą nuo SSKP ir tapimą savarankiškąja LKP. Šis pareiškimo faktas, nežinia, ar suderintas su vadovybe, buvo sumaniai eksploatuojamas ir paverstas naudingu mitu apie kai kurių KGB kadrų nepriklausomybinį, demokratinį patriotizmą. Čia galbūt patenka ir A. Stepučinskas. Tad verta ir mitą patikrinti, ir apskritai paklausti: ar nors vienas jų yra viešai atsisakęs čekisto priesaikos, kuri būdavo išdidžiai duodama visam gyvenimui? Ekspertas V. P. iš Piterio yra garsiai pareiškęs: nežinau, kas tai yra buvęs čekistas.
Dar įdomu pastebėti, kad ir su LKP, ne vien pavadinimu, yra susiję nemaža mitologijos, kuri vis ugdoma.
Okupanto jau 1940 m. vasarą primestoji neteisėta „LTSR konstitucija” kalba visiškai skaidriai: piliečiams leidžiama jungtis, jei tai neprieštarauja darbo liaudies interesams, į visuomenines organizacijas bei draugijas, „o aktyviausieji ir sąmonigiausieji darbininkų klasės ir kitų darbo sluoksnių piliečiai jungiasi į Visasąjunginę Komunistų partiją (bolševikų)”. Jokių LKP, draugai. Užmirškite. Taip ligi atšilimų ar panašiai, nuo kada SSRS valdančios organizacijos padaliniui „na pravach oblasti” leisdavo namuose vėl vadintis LKP(b) arba LKP.
Savarankiškoji LKP iš tikrųjų atsiranda 1989 m. pabaigoje, prieš pat laisvus rinkimus, o dabar sumaniai skaičiuoja jau 100 metų.