Maža moteris, pradėjusi didelį karą

„Su plunksna nuveiksime daugiau nei su kardu”, – sakė Harieta Byčer-Stou (Harriet Beecher-Stowe), knygos „Dėdės Tomo trobelė” autorė, prisidėjusi prie JAV pilietinio karo įsiliepsnojimo.

Po „Dėdės Tomo trobelės” publikacijos H. Byčer-Stou sulaukė tarptautinio pripažinimo ir tapo ypač populiaria autore. Per pirmąją savaitę buvo parduota 10 tūkstančių „Dėdės Tomo trobelės” egzempliorių, tai buvo tų dienų bestseleris.

H. Byčer-Stou rašė romanus, poeziją, esė, knygas apie namų priežiūrą, religiją, vaikų auginimą. Jos, kaip rašytojos, karjera tęsėsi 51 metus, per kuriuos ji publikavo 30 knygų ir begalę trumpų kūrinių. Harieta rasdavo laiko rašyti, nors prižiūrėjo namų ūkį ir augino septynis vaikus (deja, išgyveno tik trys vaikai). Knygose atsispindi jos pačios patirtis: vaikų mirtys, sūnaus alkoholizmas.

Ji buvo laiminga, nes turėjo vyro Kalvino Stou palaikymą. Toks palaikymas buvo neįprastas tuo laikotarpiu – moterys nesitikėjo padaryti karjeros už namų sienų. Per savo santuoką su Harieta Kalvinas Stou drąsino ją tęsti rašytojos karjerą. Laiške, kurį jis parašė 1840-aisiais, jis sako: „Brangioji, tu turi būti rašytoja. Taip parašyta likimo knygoje. Padaryk išvadą.”

Gimė reformatorių šeimoje

H. Byčer-Stou gimė 1811 metų birželį Konektikuto valstijoje, JAV. Jos tėvas buvo žymus ir įtakingas pareigūnas. 1820 m. jis pradėjo sakyti kalbas, nukreiptas prieš vergiją. Namuose sklandė intelektuali, krikščioniškomis tiesomis paremta, liberali atmosfera. Harieta buvo viena iš vienuolikos brolių ir seserų. Daugelis iš jų tapo reformatoriais.

Harieta buvo pirmoji studentė Hartfordo moterų seminarijoje, kurią įkūrė jos sesuo Katerina. Vėliau šioje mokykloje ji ir dėstė. Tuo metu ši mokykla buvo vienintelė vieta, kuri ėmėsi rimtai šviesti merginas. Katerina įvedė daug naujovių: fizinį pasirengimą, mokė namų ekonomijos, įvedė studentų valdžią. Tuo laikotarpiu merginos likdavo namuose ir turėdavo menką poreikį lavintis. Katerina padėjo pakeisti šias mintis. Katerinos mokymo metodai davė Harietai puikų išsilavinimą ir padėjo atsiskleisti jos, kaip rašytojos, talentui.

Rašyti paskatino neteisingas įstatymas

1832 m. Harieta su savo šeima persikėlė į Cincinatį Ohajo valstijoje, kur jos tėvas tapo teologijos seminarijos prezidentu. Čia Harieta susipažino ir susituokė su seminarijos profesoriumi Kalvinu Stou.

Cincinačio mieste Harieta pirmą kartą susidūrė su vergijos siaubu. Už upės buvo Kentukio valstija, kurioje vergija buvo nepanaikinta. Kartą Harieta ir Kalvinas išsiaiškino, kad jų tarnas Zila yra pabėgęs vergas. Vieną naktį Harietos draugas matė jauną moterį, bėgančią per upę, per lytis, su kūdikiu ant rankų. Šis papasakotas vaizdas įsirėžė Harietai į atmintį ir vėliau tapo viena iš žymiausių „Dėdės Tomo trobelės” scenų.

Cincinatyje Harieta tapo literatūrinės bendrijos nare. Čia žmonės rašydavo tekstus ir aptardavo juos su kolegomis. Patirtis šioje bendrijoje paaštrino Harietos rašymo stilių. Ankstyvaisiais savo vedybų metais Harieta ėmė publikuoti istorijas ir straipsnius, išleido knygą vaikams apie geografiją.

Stou šeima 1850 m. persikėlė į Meino valstiją, Brunsviką, čia gyveno iki 1853 m. 1851-1852 metais buvo parašyta „Dėdės Tomo trobelė”, pirmiausia knyga buvo išspausdinta abolicionistų laikraštyje. 1852 m. ji dviem tomais buvo išleista kaip atskira knyga. „Dėdės Tomo trobelė” tapo bestseleriu Amerikoje, Anglijoje, Azijoje, Europoje, buvo išversta į 60 kalbų. Knygą paskatino parašyti 1950 m. išleistas aktas, draudžiantis laisvų valstijų žmonėms suteikti pagalbą pabėgėliams vergams.

„Dėdės Tomo trobelė” pasakoja apie vergijos nežmoniškumą per asmenų ir šeimų istorijas. Kai kūrė Elizos, motinos, portretą, Harieta pasinaudojo savo patirtimi – ji atsiminė kaip jos aštuoniolikos mėnesių sūnus mirė nuo choleros. Ji suvokė, kaip baisu netekti savo sūnaus – nesvarbu, jis miršta ar būna parduotas. Ji stebėjosi, kaip vergų motinos turi jaustis, kai niekada nebesužino, kas atsitinka jų vaikams.

Daugelis skaitytojų kritikavo Harietą, kad ši niekada nebuvo valstijose, kur vergija buvo nepanaikinta. Tačiau ji iš artimų žmonių girdėjo pasakojimus apie vergus. Pavyzdžiui, ji samdė afroamerikietę moterį, kuri papasakojo, ką reiškia būti moterimi verge.

Nesutarė su prezidentu A. Linkolnu

Pagal legendą, kai prezidentas Abraomas Linkolnas susitiko Harietą Byčer-Stou 1862 m., pasakė: „Taigi, jūs esate toji maža moteris, kuri parašė knygą, pradėjusią šį didįjį karą”.

Pilietinis karas prasidėjo dėl daugelio priežasčių: Šiaurės ir Pietų valstijų konfliktų, ekonominių mainų, vergijos nehumaniškumo. Šis karas beveik sunaikino Jungtines valstijas. „Dėdės Tomo trobelė” prisidėjo prie karo įsiliepsnojimo, nes iškėlė vergijos baisumą ir atkreipė Amerikos visuomenės dėmesį, ko anksčiau nei viena knyga nebuvo padariusi. Ši knyga turėjo stiprų emocinį poveikį, kuris įkvėpė žmones sakyti politines kalbas, kurti įstatymus. Tačiau Harieta vergijos šalininkų buvo apkaltinta vergijos paveikslų fabrikavimu.

Pilietinio karo metu Harieta dažnai nesutikdavo su prezidento A. Linkolno nuomone. Jis rūpinosi tautos išsaugojimu, ir jo noras atidėti vergų išlaisvinimą versdavo būti Harietą nekantria.

Po knygos publikacijos 1853 m. Harieta buvo pakviesta į Britaniją, kur buvo entuziastingai sutikta.

1873 m. Stou šeima įsikūrė Hartforde, Konektikuto valstijoje. Šie namai dabar yra tapę muziejumi.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.