Panevėžio rajono Spirakių kaime ūkininkaujantis Valdas Bajerūnas, nors yra labai užsiėmęs žmogus, randa laiko didžiausiam savo pomėgiui – skraidyklei.
41 metų V.Bajerūnas dirba Panevėžio priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje skyrininku, budi kas ketvirtą parą, o kai nereikia eiti į tarnybą, darbuojasi didžiuliame nuosavame ūkyje.
Ūkininko laukuose vien daržovės užima tris hektarus, kiti plotai užsodinti rapsais, kviečiais ir miežiais.
„Būna, kad važiuoju traktoriumi, stebiu debesis ir apima neapsakomas noras skristi. Tada metu visus ūkio darbus, čiumpu skraidyklę ir lekiu į laukus. Po to savaitę būnu darbingas ir vėl kuriu planus, kada skraidysiu”, – „Panevėžio rytui” sakė V.Bajerūnas.
Svajonę brandino dešimtmečius
V.Bajerūnas prisimena aviacija susidomėjęs dar vaikystėje.
„Kartą pamačiau, kaip į laukus leidžiasi sklandytuvas. Jis buvo taip toli, bet aš prie jo atsidūriau nepaprastai greitai. Iki šiol nesuprantu, kaip sugebėjau taip greitai nulėkti.
Pilotas leido man įlipti į kabiną ir joje pasėdėti. Tada ir įsižiebė noras pakilti paukščio skrydžiui. Būdamas penkerių metų jau konstravau aviamodelius”, – pasakojo V.Bajerūnas.
Tačiau laukti, kol svajonė išsipildys, jam teko labai ilgai, daugiau kaip 30 metų.
Pakilęs į dangų apsiverkė
Prieš penkerius metus V.Bajerūnas svečiavosi pas draugus ir vienas jų parodė skelbimą, kad parduodama skraidyklė.
„Visi žinojo apie mano aistrą aviacijai. Paskatintas draugų susiradau skraidyklės pardavėją ir ją įsigijau.
Viskas vyko ekspromtu, net pats ne iškart suvokiau, kad išsipildė mano svajonė”, – prisiminė vyriškis.
Nors parasparniai yra daug populiaresni už skraidykles, V.Bajerūnas norėjo būtent skraidyklės.
„Parasparniai man neįdomūs, jie neišvysto tokio greičio, kokį galima pasiekti skrendant skraidykle. Skraidykle galima skristi net 100 kilometrų per valandą greičiu”, – savo pasirinkimą paaiškino ūkininkas.
Jis prisimena, kad pirmasis skrydis buvo nepakartojamas ir ypač jaudinantis.
„Kai pirmą kartą pakilau, stebėjausi, kokie gražūs yra mūsų kraštovaizdžiai, iš paukščio skrydžio viskas atrodo kur kas gražiau. Mane apėmė malonus jaudulys, tąkart net apsiverkiau”, – prisipažino aviatorius.
Baimė priverčia saugotis
V.Bajerūnas pripažįsta, kad jo pomėgis yra labai pavojingas: „Žinoma, rizika didžiulė. Dėl pilotavimo klaidų yra tekę ir kristi iš nemažo aukščio, ir susižeisti, bet rimtų traumų nesu patyręs. Net menkiausia klaida gali prišaukti tragediją. Todėl kiekvieną kartą, kai kylu, mane kausto baimė”.
Tačiau jis įsitikinęs, kad būtent baimė suteikia savisaugos jausmą. „Ne veltui seni pilotai dažnai primena: jeigu nebijai – esi lavonas”, – juokiasi V.Bajerūnas.
Pilotas patikina, kad pats skrydis nėra pavojingas. Pavojus tyko kylant – jei neišvystomas tinkamas greitis, nebeįmanoma suvaldyti sparno. O pakilus aukščiau pavojaus galima išvengti, nes tam skirtas parašiutas.
„Kai pasiekiamas 10 metrų aukštis, rizika sumažėja, o kai pakylama iki 300 metrų, pavojus išnyksta. Paprastai skraidau nuo 10 metrų iki 2 kilometrų aukštyje.
Tačiau tik pirmaisiais skrydžiais įdomu pakilti du kilometrus virš žemės. Vėliau norisi grožėtis gamta, o tai galima padaryti tik nedideliame aukštyje”, – sakė V.Bajerūnas.
Išsigandę žvėrys bėga slėptis
Pilotas pats motorizavo savo skraidyklę, mechanizmą kopijuodamas nuo švediškos sistemos. Savadarbiu varikliu jis skraido vienintelis visoje Lietuvoje.
„Į sistemą, kurią turiu dabar, investavau ne tik pinigus. Reikėjo nemažai laiko konsultacijoms, kantrybės ir pastangų konstruojant variklį”, – sakė V.Bajerūnas.
Skraidyklė jam kainavo apie šešis tūkstančius litų, o skraidyti ja galės 700 valandų.
Viena skrydžio valanda pilotui kainuoja 12-20 litų. Kaskart, pakilęs į dangų, jis skraido 2-4 valandas.
Ilgiausias atstumas, kurį yra nuskridęs V.Bajerūnas, – 40 kilometrų. Techninės galimybės skraidykle leidžia nuskrieti net 200 kilometrų, tačiau tam reikia ypač gerų oro sąlygų.
Dažniausiai jis skraido vasarą, bet kartais valandai pakyla ir žiemą.
„Skraidymui nebūna blogo oro, gali būti nebent netinkama apranga. Tiesiog apsirengiu šiltesniais drabužiais ir skraidau”, – sakė V.Bajerūnas.
Pilotas prisiminė, kaip kartą žiemą skraidė virš miškų ir jį pamatę žvėrys pasileido bėgti.
„Pamatę mane, skrendantį skraidykle, žvėrys labai išsigąsta, ima bėgti, stengiasi pasislėpti. O man įdomu juos stebėti”, – pasakojo įspūdžius V.Bajerūnas.
Dukra – vienintelė viltis
Vyras norėtų, kad ir jo šeima domėtųsi skraidyklių sportu, tačiau šiai jo svajonei gal ir nelemta išsipildyti.
„Vienintelė mano viltis – 17-metė dukra. Ji retsykiais pareiškia norą skraidyti. Vieną kartą buvo pakilusi, nesusižavėjo, bet į mano pomėgį žiūri palankiai. O 18-metis sūnus visiškai ignoruoja skraidymą”, – kalbėjo pilotas.
V.Bajerūno žmona nepritaria tokiai laisvalaikio leidimo formai.
„Ji nerimauja ir priekaištauja. Tačiau rimtai priešintis negalėtų, nes tai būtų tarsi žirniai į sieną.
Vis dėlto po konkursų ir čempionatų ji mane pasitinka, nors, kai pradėjau skraidyti, sakė, kad jokio palaikymo nesulauksiu. Suprantu: jeigu žmona nejaustų nerimo, tai aš jai visai nerūpėčiau, o jei skatintų skraidyti, vadinasi, norėtų manęs atsikratyti”, – šypsojosi V.Bajerūnas.
Pakibo ant eglių viršūnių
Nors V.Bajerūnui sunku suderinti tarnybą, ūkininkavimą ir skraidymą, jis stengiasi išnaudoti visas pasitaikiusias progas pasivaržyti su bendraminčiais. Pilotui teko dalyvauti ir atvirame skraidyklių čempionate Slovakijoje.
„Į šį renginį suvažiuoja patyrę pilotai iš įvairių pasaulio valstybių. Skraidant virš Slovakijos kalnų apima neapsakomas jausmas, skrydis lygumoje ne-prilygsta skrydžiui kalnuose. Žinoma, ten skraidyti pavojingiau, bet dėl to ir įdomiau.
Esu patenkintas rezultatais, nors ir neiškovojau prizinės vietos. Tam tiesiog neturiu galimybių, Lietuvoje visai kitos sąlygos”, – sakė pilotas.
V.Bajerūnas prisiminė, kad kitų šalių pilotai stebėjosi jo skraidykle. Panevėžiečio aparato sparnas pagamintas dar 1978 metais, o užsieniečiai skraido naujausiais sparnais.
Prieš čempionatą V.Bajerūnas buvo įspėtas, kad nusileidęs kuo greičiau dingtų iš miško, nes ten apstu meškų.
„Lyg tyčia skrisdamas taip užsižiūrėjau į vieną mešką, kad teko nusileisti ant neįsivaizduojamo aukščio eglių viršūnių. Dar baisiau buvo tai, kad ant jų ir pakibau. Tos eglės buvo tokios aukštos ir tankios, jog kabėdamas ant jų viršūnių nemačiau žemės ir negalėjau suvokti, kaip aukštai kabu”, – prisiminęs nuotykį juokėsi pilotas.
Kalnuose nebuvo nei radijo, nei telefono ryšio, todėl V.Bajerūnas negalėjo prisišaukti pagalbos. Laimei, jį pamatė kiti pilotai ir padėjo išsivaduoti iš eglių gniaužtų.
Vos ne vos išgelbėję lietuvį kolegos ilgai kvatojo, o šį nutikimą parodė vietinė Slovakijos televizija.
„Šis sportas tikrai pavojingas, tačiau niekas nesupras to nuostabaus jausmo, kol pats nepatirs. O patyręs vargu ar galėtų sustoti, nes tai tampa neišgydoma liga. Manau, kad šia liga aš susirgau labai rimtai”, – sakė V.Bajerūnas, žadantis daugiau laiko skirti skraidymui tada, kai išeis į pensiją.