Istorikai, tyrinėjantys viduramžių Lietuvos istoriją, pripažįsta, kad informacija apie to meto Lietuvą, taip pat vienintelį šalies Karalių Mindaugą yra skurdi. Po kelių šimtmečių taip situaciją gali apibūdinti ir ateities mokslininkai, kurie imsis darbų apie XX amžiaus Lietuvos istoriją, sovietinę okupaciją.
Toks pavojus iškilo po to, kai nuo šių metų sausio įsigaliojo Archyvų įstatymo pataisos, kuriomis apribotas priėjimas prie KGB ir kai kurių kitų dokumentų archyvų.
Nors kai kurie politikai ir Lietuvos archyvų departamento vadovai sako, kad problema dirbtinai eskaluojama, iš archyvų vienas po kito išvaromi žymūs užsienyje ir mūsų šalyje dirbantys istorijos tyrinėtojai. Su archyvais neleista susipažinti net Viskonsino ir Vytauto Didžiojo universitetų profesoriui Alfredui Erikui Senui (Alfred Erich Senn), kitiems mokslininkams.
Išvarytas istorijos mokslo autoritetas
Nors jau prieš kelis mėnesius daugiau nei pusė tūkstančio kultūros ir mokslo atstovų ragino Prezidentą Valdą Adamkų kuo greičiau pateikti Seimui Archyvų įstatymo pataisų projektą, kuriuo būtų sušvelnintas priėjimo prie KGB bei kai kurių kitų archyvinių dokumentų ribojimas, nei Prezidentas, nei kiti šalies vadovai kol kas nereagavo į šį prašymą.
Tuo tarpu istorijos mokslo autoritetai savo kailiu patiria, ką reiškia naujos įstatymo pataisos, kurias kai kurie politikai vadina nereikšmingomis. Vienu didžiausių XX amžiaus Lietuvos istorijos tyrinėtojų laikomas A.E.Senas specialiai atvyko į Lietuvą norėdamas susirinkti medžiagos naujai rašomiems darbams, tačiau Lietuvos archyvų departamente išgirdo atsakymą, kad su archyviniais dokumentais susipažinti negali.
Profesorius išvyko į Jungtines Valstijas, nes paprasčiausiai negali 30 dienų laukti, kol atitinkamos institucijos pateiks išvadą, jog prašomi archyvai gali būti atverti. Daugelį profesoriaus kolegų Jungtinių Amerikos Valstijų universitetuose tokia A.E.Seno patirtis gerokai nustebino.
Vilniuje dirbantis JAV Pietų Ilinojaus universiteto profesorius Teodoras R.Vyksas (Theodore R.Weeks) tokią situaciją apibūdina kaip nebūdingą demokratinei šaliai. „Kai aptariau šią problemą su savo kolegomis iš JAV, tyrinėjančiais Rusijos, Lenkijos ar Ukrainos istoriją, jie negalėjo patikėti, kad šis įstatymas galėjo būti priimtas demokratinėje valstybėje”.
Neleidžiama susipažinti studentams
Pilietinės visuomenės instituto direktorius Darius Kuolys sako, kad A.E.Seno atvejis – ne vienintelis, kai žymūs istorijos tyrinėtojai negauna leidimo susipažinti su mūsų šalyje saugomais archyvais. „Nieko nepešę iš Lietuvos išvyko Lenkijos istorikai. Taip pat su archyvais neleidžiama susipažinti ir magistrantūros ar bakalauro studentams, kurie šiemet rengė baigiamuosius darbus. Vokiečiai negali tyrinėti Antano Smetonos režimo. Galėčiau vardyti ir daugiau pavyzdžių. Kai įsigaliojo minėtos įstatymo pataisos, į mus kreipiasi iš archyvų išvaryti mokslininkai”, – pastebėjo Pilietinės visuomenės instituto direktorius.
Daugelis istorikų įsitikinę, kad, paaiškėjus faktams, jog mokslininkai negali susipažinti su archyvuose saugomais dokumentais, nebelieka abejonių, kad Archyvų įstatymo pataisos stabdo krašto bei tautos praeities tyrimus, šiurkščiai pažeidžia pilietinės visuomenės teisę į istorinę atmintį ir daro gėdą demokratinei Lietuvos valstybei.
„Manau, kad priėjimas prie archyvų neturėtų būti ribojimas. Be to, mokslininkai negali ramiai žiūrėti, kaip sovietinės represinės struktūros 15-aisiais nepriklausomybės metais traktuojamos kaip legaliai veikusios”, – piktinosi D.Kuolys. Po panašaus turinio laišku yra pasirašę ir daugiau nei 500 Lietuvos akademinės visuomenės autoritetų.
Stabdomas enciklopedijų rengimas
„Lietuva dar nėra kaip reikiant ištyrinėjusi XX amžiaus istorijos, todėl archyvų tyrinėjimai yra labai svarbūs”, – pastebi D.Kuolys. Jis nesiryžta teigti, kad ateities kartos negalės susipažinti su praėjusio šimtmečio mūsų šalies istorija, tačiau prognozuoja, kad tyrinėjimai gali būti gerokai skurdesni. „Tai tiesiog skandalingi dalykai. Tikėkimės, kad situacija pasikeis. Be abejonės, tai priklauso nuo pačių žmonių, ar mes norime turėti tokį režimą, kai politinės grupuotės pasisavina teisę į tautos atmintį ir siekia tą teisę riboti, kas demokratinei valstybei nėra priimtina. Jei norime keisti tokią situaciją, negalime tylėti”, – sakė D.Kuolys.
Jam antrino ir istorikas Arvydas Anušauskas. „Skaudžiausia, kad su tokiais apribojimais susiduria mokslinius darbus pradėję rašyti jauni mokslininkai. Sustojo kraštų enciklopedijų, kurioms reikia labai tikslių bibliografinių duomenų, rengimas. Neabejoju, kad prasidės stagnacija kai kurios rūšies tyrimuose”, – aiškino istorikas. Jis nurodo ir kitą pavojų. Istoriko teigimu, gali susiformuoti tokia situacija, kad Lietuva tam tikrą laiką neturės tvirtų istorikų. „Gali nesusiformuoti viena Lietuvos istoriją tyrinėjančių mokslininkų karta, panaši situacija buvo ir tarybiniais metais”, – teigė A.Anušauskas.
Nuo Sąjūdžio laikų nėra buvę, kad daugiau nei 500 mūsų šalies akademinės visuomenės autoritetų prašytų pakeisti ydingas įstatymo nuostatas. „Kol kas mokslininkai klausė raminimų, kad archyvų tyrinėjimai nesustos, tačiau situacija yra kitokia, nepaisant to, iš jų mokslinio darbo išsityčiojęs įstatymas ir toliau veikia. Jis stabdo Lietuvos visuomenei ir tarptautinei bendrijai svarbius XX amžiaus istorijos tyrimus, tarp jų – pokario rezistencijos, holokausto, sovietinio laikotarpio ir net prieškario Lietuvos studijas”, – drąsiai teigia ne tik istorijos tyrinėtojai.
Ragina panaikinti ribojimus
Pilietinės visuomenės institutas bei mokslininkai pristatė V.Adamkui siūlomas konkrečias Archyvų įstatymo pataisas. Jomis raginama įteisinti kuo platesnį priėjimą prie valstybės archyvuose esančių dokumentų, uždrausti naikinti Lietuvoje veikusių SSRS specialiųjų tarnybų ir kitų represinių struktūrų dokumentus.
Naujoji Archyvų įstatymo redakcija Seime be didesnių diskusijų buvo priimta praėjusiais metais, tuometinio Prezidento Rolando Pakso apkaltos įkarštyje, ir pradėjo galioti nuo šių metų sausio. Ji numato, kad „priėjimas prie Nacionaliniam dokumentų fondui priklausančių buvusių SSRS valstybės saugumo komiteto (KGB) Lietuvos SSR padalinio, Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos ir kitų Lietuvos teritorijoje veikusių specialiųjų tarnybų dokumentų, kuriuose yra agentūrinės informacijos, sudarytų baudžiamųjų ir trėmimo bylų ribojamas 70 metų nuo jų sudarymo”.
Įstatymas priėjimą prie Nacionalinio dokumentų fondo dokumentų, kuriuose yra informacijos apie asmens privatų gyvenimą, taip pat prie valstybės archyvams perduotų susistemintų asmens duomenų rinkmenų riboja 50 metų po asmens mirties, o jei šio fakto nustatyti neįmanoma, – 100 metų nuo dokumento sudarymo.
Kultūros ir mokslo atstovai siūlo priėjimą prie Nacionalinio dokumentų fondo dokumentų riboti, kai duomenys yra įslaptinti pagal Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymą arba kai nuo SSRS specialiųjų tarnybų nukentėjęs asmuo pareiškia savo valią dėl duomenų apie jį naudojimo ribojimo iki jo mirties.
Priėjimą prie valstybės archyvams perduotų susistemintų asmens duomenų rinkmenų siūloma riboti 20 metų po asmens mirties, o jei šio fakto nustatyti neįmanoma, – 50 metų nuo dokumento sudarymo. Anot pataisų iniciatorių, šie apribojimai neturėtų būti taikomi tyrėjams, naudojantiems medžiagą mokslinio tyrimo tikslams.
Be to, raginama uždrausti naikinti Nacionaliniam dokumentų fondui priklausančius buvusių SSRS valstybės saugumo komiteto (KGB) Lietuvos SSR padalinio, Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos ir kitų Lietuvos teritorijoje veikusių SSRS specialiųjų tarnybų, taip pat Lietuvos komunistų partijos bei buvusių LSSR institucijų pirmųjų skyrių dokumentus.
Privilegija – išrinktiesiems
Lietuvos archyvų departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas Viktoras Domarkas teigia, kad mokslininkų dėstomi argumentai – nepagrįsti. „Jų minimos įstatymo pataisos nesąlygojo tvarkos pasikeitimo. Yra daugybė kitų teisės aktų, kuriais remiantis taikoma dabartinė tvarka”, – sakė V.Domarkas.
Jis siūlo susipažinti su Lietuvos archyvų departamento pateikiama statistika, kuri esą liudija, kad įsigaliojus įstatymo pataisoms, archyvų lankytojų skaičius nesumažėjo. Tiesa, jis negali pateikti duomenų apie tai, su kokiais archyviniais dokumentais lankytojai susipažino.
„Jūsų minimas profesoriaus Seno pavyzdys yra ne visai toks. Jis gavo kai kuriuos dokumentus, uždengėme tik atitinkamus puslapius”, – teigė Lietuvos archyvų departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas. Jis pastebėjo, kad įstatyme numatyta tik tam tikras ribojimas, o esą tai reiškia, kad dokumentai yra prieinami, tačiau tik asmenins, kurie pereina tam tikras procedūras.
D.Kuolys žino, kad Archyvų departamentas, mėgindamas išvengti skandalo, kai kuriems mokslininkams daro išimtis. „Jei informaciją gauna garsiausi istorikai, jie gali teigti, jog problema neegzistuoja”, – pastebėjo Pilietinės visuomenės instituto vadovas.
Remigijus Jurgelaitis