Atlikti moksliniai tyrimai patvirtina jau seniai žinomą, tačiau kai kurių tėvų vis pamirštamą taisyklę: nuolatinę tėvų paramą ir globą jutę vaikai suaugę pasižymi geresne psichikos sveikata.
Taip pat žinoma, kad suaugusiųjų fizinė ir dvasinė pusiausvyra nemaža dalimi priklauso nuo to, kiek socialinės paramos jie sulaukia iš savo aplinkos.
JAV mokslininkai atliko tyrimą, kuriuo stengėsi išsiaiškinti, ar tėvų parama vaikystėje veikia fizinę ir psichinę sveikatą suaugus ir senatvėje.
Beveik 3000 suaugusių (25–74 metų amžiaus) tyrimo dalyvių buvo klausiama, kiek emocinės paramos jie sulaukdavo iš savo tėvų vaikystėje.
Taip pat buvo nustatoma, ar tiriamieji turi depresijos ir chroniškų fizinių ligų simptomų, koks jų savigarbos lygis.
Paaiškėjo, kad suaugusio žmogaus fizinė ir dvasinė sveikata priklauso ne tik nuo dabartinių gyvenimo sąlygų, bet ir nuo vaikystėje patirtos emocinės tėvų paramos. Šios paramos trūkumas vaikystėje susijęs su depresija, padidėjusiu kraujospūdžiu, artritu, šlapinimosi problemomis suaugus. Be to, ryšys tarp paramos ir šių sveikatos problemų nė kiek nesilpnėja žmogui senstant.
Tyrimo grupės vadovo daktaro Džordžo Bernaro Šo teigimu, ankstyvoji parama ir suaugusiųjų sveikatos problemos yra taip glaudžiai susijusios dėl to, kad tėvų ir vaiko santykiai turi įtakos svarbiems žmogaus psichiniams ir socialiniams resursams.
„Vaikystėje patirta emocinė parama formuoja savigarbos ir galimybės kontroliuoti savo gyvenimą jausmą, taip pat ir šeimos santykių suvokimą. Visi šie veiksniai vėliau turi įtakos depresijos simptomams ir fizinėms ligoms atsirasti. Gydydami suaugusius ir pagyvenusius žmones turėtume aptarti ne tik jo dabartines gyvenimo sąlygas, bet ir atsižvelgti į vaikystės patyrimą”, – teigė daktaras.