Stebėjimo bokštai su ginkluotais sargybiniais, spygliuota tvora ir mirtina tyla, kurią kartais sujaukia tik tūkstančiai kormoranų – matyt, tokią Kuršių nerijos viziją regi valstybė, šioje saugomoje teritorijoje žmogų verčianti nepageidaujamu kenkėju.
Šio unikalaus gamtos kampelio lankytojų teisė savo akimis pamatyti įspūdingą nacionalinio parko kraštovaizdį vis labiau ribojama – kelių kilometrų ruože jau net grybauti draudžiama. O valstybė ir toliau deklaruoja siekį išsaugoti nacionalinį parką ateities kartoms.
Atsimuša į sieną
Į Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP), įrašyto į UNESCO Paveldo sąrašą, dabartį ir ateitį Neringos savivaldybės meras ir KNNP direktorė žvelgia skirtingai.
Neringos savivaldybės vadovas Vigantas Giedraitis liūdnai juokavo, kad Kuršių nerija dabar garsi tik miškais ir neteisėtomis statybomis.
„Tik ir girdime: Kuršių nerija – unikalus gamtos kampelis. O koks tas unikalumas? Kur jis? Juk nacionaliniame parke – tik miškai, o visas unikalumas žmogui nei prieinamas, nei suvokiamas. Pagaliau, net neatskleistas. Ką čia kalbėti, jeigu paprastas žmogus į mišką net įeiti negali”, – mūsų dienraščiui sakė meras.
Anot jo, Savivaldybė mielai sudarytų sąlygas atvykėliams apžiūrėti parką: „Tam reikia ir naujų takelių, ir daugiau apžvalgos aikštelių, juk dabar turim vos kelias – ant Avino kalno, Parnidžio kopos… Turime pėsčiųjų takus Nidoje ir Juodkrantėje, dviračių taką. Gyvenvietėje galime pasiūlyti poilsiautojams įvairias vandens pramogas…”
Mero teigimu, Savivaldybė žmogaus labui padarytų ir daugiau, tačiau visos iniciatyvos neva atsiremia lyg į sieną, kai ateina laikas jas derinti su gamtos apsauga ir kultūros paveldu besirūpinančia nacionalinio parko direkcija.
Turi idėją
Paklaustas, kokius žingsnius savivaldybė pasiryžusi žengti netolimoje ateityje, Neringos meras užsiminė apie ruošiamus naujus dokumentus.
„Pradedami rengti bendrasis ir strateginis planai, kuriuose bus aiškiai apibrėžta, ką, kaip ir kur darysime. Nenormalu, kai yra unikali gamta, ir daugiau nieko. Žmonėms reikia pramogų. Pagaliau jau ir grybauti bei uogauti ne visur galima”, – pabrėžė V. Giedraitis, turėdamas omenyje devynių kilometrų rezervacinę zoną nuo Juodkrantės iki Pervalkos.
Meras prisipažino nesąs tikras, ar pavyks ateityje įgyvendinti seniai puoselėtą mintį atidengti bent vieną iš keturiolikos užpustytų kaimų fragmentų: „Reikės dar su archeologais susitikti. Kaip į tai reaguos parko direkcija? Galima nuspėti, nes turime personalijų problemą: kiek kvietėme direkcijos vadovę Aureliją Stancikienę į Tarybos posėdžius, bet nuo jos darbo direkcijoje pradžios buvome susitikę gal du kartus. Nei iniciatyvą ji rodo, nei diskutuoti linkusi…”
Viskas supuvo
Pati A. Stancikienė, išgirdusi mero idėją, akimirksniu užsiplieskė: „Kuršių nerija – be galo trapi, labai ekologiškai pažeidžiama. Apie kokius užpustytus kaimus galima kalbėti? Juk tai – legenda, niekas nežino, kur jie tiksliai yra. Archeologai nepadės, nebent meras ras tokį, kuris gyveno prieš 300 metų.”
Nors KNNP direktorė, kaip ir dera tokios institucijos atstovei, rūpinasi parko gamtos ir kultūros paveldo apsauga, klausėme jos, ar saugant Kuršių nerijos unikalumą neperlenkiama lazda.
Į klausimą, gal Kuršių neriją imti ir apjuosti spygliuota tvora, A. Stancikienė atsakė neigiamai: „Pasaulyje iš tiesų yra nacionaliniai parkai, kuriuos juosia ne tik spygliuotos, bet ir „elektrinės” tvoros. Manau, kad mūsų parke tokių drastiškų priemonių neprireiks.”
Nepaisant to, KNNP direktorė pripažįsta, kad jeigu žmonės ir vaikščios parko teritorija, jie neturi čia ką daugiau veikti.
„Visiškai nebijau pasakyti, kad jokios rekreacinės infrastruktūros čia nėra. Tai, kas buvo padaryta dar sovietiniais laikais, – supuvo. Antai mano girininkai dabar gabalais ardo visiškai sutrūnijusį vadinamąjį sveikatingumo taką”, – konstatavo A. Stancikienė.
Trukdo kolizija
KNNP direktorės teigimu, tokia stagnacija atsirado ne šiaip sau.
„Ko gero, niekur, išskyrus Kuršių neriją, neužfiksuotumėte net devynių įstatymų ir teisės aktų kolizijos. Nepamirškime, kad visa ši teritorija – tai ne tik nacionalinis parkas, bet ir Neringos miestas. Ir visiškai nesvarbu, ar prieš save matote mišką, kopą, ar gyvenvietę.
Todėl čia galioja ne tik Saugomų teritorijų įstatymas, bet ir Statybų įstatymas, reguliuojantis bet kokią veiklą mieste. O tai reiškia, kad girininkas net naujo suoliuko negali pastatyti, nesuderinęs šio veiksmo su miesto valdžia. Deja, ši ne visada geranoriška”,- sakė A. Stancikienė.
Atsakomybę dėl rekreacinės infrastruktūros kūrimo ji linkusi priskirti Savivaldybei: „Sakote, Savivaldybė rengia naujus planus? O kam, jeigu dar prieš 12 metų patvirtintame dokumente numatyti veiksmai iki šiol neįgyvendinti? Juk tiek nepadaryta! Pavyzdžiui, 1994 metų generaliniame plane teigta, kad Preiloje trūksta atviro tipo valgyklų, reikia pirties, vaistinės, susirinkimų salės, banko, informacijos centro, pajūrio rekreacinėje zonoje trūksta inventoriaus nuomos punkto… Nuvažiuokite į Preilą ir pažiūrėkite, ar visai tai šiuo metu ten yra”.
Gali pasitraukti
A. Stancikienė sako ir pati turinti idėjų, kaip tvarkytis bei pritraukti į Neringą kuo daugiau poilsiautojų, kaip atskleisti jiems šio kampelio unikalumą.
KNNP vadovė svajoja atstatyti senąjį pašto kelią, kadaise jungusį Rygą, Karaliaučių ir Vokietiją: „Kadangi Kuršių nerijos gamta – unikali, visa kita taip pat turi būti unikalu. Manau, būtų puiki atrakcija važiuoti kokia karieta šiuo keliu…”
Jeigu būtų A. Stancikienės valia, ji nacionalinio parko miškais „paleistų” vadinamąjį velobarą (kojomis minamas vežimas, kuriame telpa kelios dešimtys žmonių, su įmontuota gėrimų pilstymo įranga), o poilsiautojams į Nidą per Smiltynę, Alksnynę siūlytų plaukti senovišku ratiniu garlaiviu.
„Labai norėtųsi atstatyti bent vieną autentišką žvejo sodybą, suteikti galimybę žmonėms ne tik pernakvoti tikroje dūminėje pirkioje, bet ir sykiu žvejoti tinklais… Kas dar? Ar daug nūdien žmonių žino, kad prieškariu Juodkrantė buvo vienas garsiausių Europos kurortų? Šiam statusui susigrąžinti nepakanka atstatyti unikalias vilas, reikėtų pastatyti ir gydyklas, kuriose vokiečiai naudojosi požeminiais karštaisiais šaltiniais ir trijų rūšių druskomis. Ar gi nesmagu būtų įsimylėjėliams apsilankyti legendiniame meilės slėnyje ar nueiti į „griekų” daubą?”
KNNP direktorė pripažįsta, kad kol kas jai nieko dar nepavyko įgyvendinti: „Jeigu artimiausius dvejus trejus metus niekas nesikeis, iš direktorės pareigų trauksiuosi savo noru.”