13-metė panevėžietė Monika Krikštaponytė net per moksleivių vasaros atostogas neturi laiko ilgai miegoti, nes jos laukia darbas.
Kiekvieną dieną, išskyrus pirmadienį, mergaitė skuba į ūkininkų turgų „Tau, žemdirby” ir ten nuo ankstyvo ryto pardavinėja motinos išaugintas gėles.
Šiokiadieniais Monika turguje privalo būti aštuntą valandą ryto, o savaitgaliais, kada žmonių daugiau, su daugybe dėžučių, dėželių ir vazonėlių ji kartu su motina atvažiuoja jau apie septynias.
Motina padeda dukrai surikiuoti gėlių daigus ir palieka ją dirbti vieną, kol baigiasi prekyba.
Monika teigia, kad anksti keltis jai nėra sunku, o grįžusi iš turgaus šiek tiek pamiega.
Apie augalus žino daug
Nuo pat mažens įvairias gėles ir daigus išmokusi pažinti mergaitė vardija ne tik jų pavadinimus, bet pirkėjams dar ir pataria, kaip jas sodinti, tręšti, kad ilgiau žydėtų ir puoštų aplinką.
Jaunoji prekiautoja žino, kad vienos gėlės mėgsta saulėtą vietą, kitos – pavėsį, vienoms reikia daugiau drėgmės, kitoms – mažiau.
Dabar septintokė prekiauja surfinijomis, petunijomis, serenčiais, verbenomis, žydrūnais, lobelijomis, sprigėmis – iš viso keliasdešimties pavadinimų gėlėmis.
Mergaitei labiausiai patinka mėlynžiedės torenijos – pačios naujausios jos motinos auginamos gėlės.
Prekiaujant turguje neužtenka žinoti tik gėlių pavadinimus, reikia atsiminti ir kiekvienos kainą.
M.Krikštaponytei praverčia matematikos pamokose įgytos žinios, nes dirbant turguje reikia atidžiai skaičiuoti, kad neapsigautum pats ir tvarkingai atiduotum grąžą pirkėjui.
Paklausta, ar penkis litus kainuojančią surfiniją parduotų už tris, mergaitė visai rimtai atsako, kad ne, nes tokias nuolaidas galinti padaryti tik perkantiesiems didelį kiekį gėlių.
Tikisi užsidirbti dviračiui
Trylikametei laikas turguje neprailgsta, nes čia ji sutinka daugybę žmonių, aplanko klasės draugės, o kai kurios Monikai net pavydi, kad ji vasarą turi tokį įdomų darbą.
Mergaitė gėlėmis ir daržovių daigais prekiauja jau ne pirmą sezoną ir motinai padeda ne tik per moksleivių atostogas, bet ir savaitgaliais dar tebevykstant mokslams.
Monika pasakojo, kad prekybos sezonas prasideda jau ankstyvą pavasarį ir tęsiasi iki lapkričio pradžios.
Pasak moksleivės, į turgų gėlių ir įvairių daigų atėję pirkti žmonės ja pasitiki ir nepraeina pro šalį vien dėl to, kad pardavėja per jauna.
Paklausta apie uždarbį, Monika šypteli ir sako, jog su motina dėl užmokesčio nesideranti ir kiekvieną dieną pinigų nereikalaujanti.
„Dabar svajoju apie naują dviratį ir manau, kad šiemet pavyks jį užsidirbti”, – sako panevėžietė.
„Nevėžio” pagrindinėje mokykloje besimokančiai M.Krikštaponytei mokslas sekasi neblogai, o labiausiai jai patinka lietuvių kalba ir literatūra.
Mokykloje mergaitė lanko medicinos būrelį, tačiau kol kas negalvoja, kuo bus užaugusi.
Uogas skina vėlai vakare
Uždarbiaujančią Monikos bendraamžę Simoną Vareikaitę „Panevėžio rytas” taip pat sutiko ūkininkų turguje „Tau, žemdirby” – čia mergaitė kartu su motina pardavinėja raudonskruostes braškes.
Mergaitė motinai padeda ne tik prekiauti turguje, bet ir skina uogas nuosavame braškyne.
Piniavoje gyvenančių Vareikų šeima braškes augina jau ne pirmus metus, tad ir Simona puikiai žino, kada reikia uogas skinti, kad kitą rytą atvežtos į turgų jos gražiai atrodytų.
Paprastai uogas kitos dienos prekybai Simona su kitais vaikais pradeda skinti apie aštuntą valandą vakaro. Darbas trunka apie porą valandų, kartais šiek tiek ilgiau.
Per tą laiką Simona su bendraamžiais priskina maždaug po penkis kibirus uogų ir visi užsidirba po 10 litų.
Įprato anksti keltis
Kartu su trylikamete uogas skina jos jaunesnysis brolis ir kiti pažįstami vaikai, kurie nori turėti bent kiek savų pinigų.
Simona teigia, kad skinti uogas nėra labai lengva, nes reikia nuolat būti pasilenkus, o nuo tokios padėties greitai įskausta nugarą.
Tuomet jaunoji uogų skynėja kiek pailsi, tačiau ilgai stoviniuoti tarp braškių ežių sau neleidžia.
Mergaitė žino, kad labiausiai sirpstančioms braškėms kenkia lietus, tad, jei virš galvos tvenkiasi debesys, nebebūna kada atsitiesti, nes reikia stengtis nuskinti uogas sausas, kad šios neprarastų prekinės išvaizdos, neišmirktų lietaus vandenyje.
Priskynusi uogų S.Vareikaitė laiko nebegaišta ir kuo greičiau skuba į lovą, nes reikia anksti keltis ir padėti motinai turguje.
Anksti keltis Simona įpratusi. Piniavoje gyvenanti mergaitė lanko Panevėžio „Vyturio” vidurinę mokyklą, tad, norėdama nepavėluoti į pamokas, turi atsikelti gerokai anksčiau nei mieste gyvenantys jos bendraamžiai.
„Kartais norisi pamiegoti ilgiau, bet žinau, kad braškių sezonas tęsis tik mėnesį, tad ropščiuosi iš lovos ir kartu su mama skubu į turgų”, – pasakoja S.Vareikaitė.
Ji teigia, kad ir dirbant laiko užtenka viskam: ir motinai padėti, ir su draugais susitikti, ir knygas paskaityti.
Šokiai – brangus malonumas
Šį rudenį „Vyturio” vidurinėje mokykloje septintą klasę lankysianti Simona šoka sportinių šokių kolektyve „Rumba” ir žino, kad jos pomėgis nemažai kainuoja.
Šiemet teks pirkti 1,5 tūkstančio litų kainuojančią suknelę, tad Simona stengiasi bent darbu prisidėti prie tokių brangių pirkinių. Be to, nemažai kainuoja dalyvavimas konkursuose, iš kurių Simona ir jos šokių partneris Paulius dažniausiai negrįžta tuščiomis.
Penkerius metus „Rumboje” šokanti mergaitė jau turi 11 įvairiausiuose konkursuose laimėtų taurių ir 18 medalių.
Beje, ir Simonos šokių partneris vakarais darbuojasi netoli Piniavos esančiame braškyne bei džiaugiasi galėdamas užsidirbti pinigų asmeninėms išlaidoms.
Išmoko neišlaidauti
Per vasarą S.Vareikaitė tikisi užsidirbti kelis šimtus litų. Dar visai neseniai apie naują ausinuką svajojusi mergaitė dabar jau apsisprendė jo nebepirkti ir pataupyti vertingesniam daiktui.
„Kai nueinu į parduotuvę ir ruošiuosi ką nors pirkti už savo uždirbtus pinigus, dar kartą pagalvoju, ar man tikrai to daikto reikia, nes išleisti pinigus labai paprasta, o uždirbti nelengva”, – aiškino trylikametė.
Kaip ir kasmet, kartu su šeima Simona vyks atostogauti, tačiau iki to laiko dar teks nuimti juodųjų serbentų derlių.
Asta Šiaučiūnienė
„Panevėžio rytas”
Saunuole 🙂