Sudėtinga pieno gamybos situacija šalyje bei žemdirbių savivaldos organizacijos siekis ieškoti būdų pieno ūkį turinčių žemdirbių padėčiai pagerinti – toks Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) organizuoto pasitarimo, į kurį susirinko dvidešimt keturių šalies pieno gamintojų kooperatyvų atstovai, tikslas.
Žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas, pabrėžęs pieno kooperatyvų svarbą ir jų reikšmę, apibendrino gamintojų būklę – besąlygiška priklausomybė nuo perdirbimo įmonių, kurios bet kokį bendrosios pieno rinkos pasikeitimą paverčia galimybe vienašališkai sumažinti pieno supirkimo kainas. Tokia padėtis yra šiuo metu – nuo birželio pradžios perdirbėjai pieno supirkimo kainas sumažino net 3-10 ct už kilogramą. Pasak B.Markausko, perdirbimo įmonės bando išlaikyti gamintojus ,,tvirtoje rankoje”: grasina nepirkti pieno, jei žemdirbiai pradės jį tiekti kitam supirkėjui, nesilaikys sutarties sąlygų, nors iš tikrųjų jas dažniausiai pažeidinėja patys perdirbėjai. ŽŪR vadovas konstatavo ir neigiamą susikooperavusiems pieno gamintojams faktą – ypač negatyvų perdirbėjų požiūrį į besiplečiantį kooperatyvų kūrimąsi. Ūkininkams siūloma padidinti pieno supirkimo kainą, jei jie nestos į kooperatyvą arba atvirkščiai – sumažinti, jei įstos.
Pasak B.Markausko, žemdirbiams didelį nerimą kelia perdirbėjų verslo tikslai. „Lietuvos perdirbimo įmonės perka pieną Latvijoje ir ten moka didesnę kainą, tuo tarpu jau pagamintus produktus kaimyninės šalies rinkoje parduoda pigiau negu Lietuvoje. Galbūt taip siekiama konkuruoti su Latvijos pieno perdirbimo įmonėmis, ir tai daroma Lietuvos pieno tiekėjų sąskaita .” – Neslėpė susirūpinimo Žemės ūkio rūmų pirmininkas.
Faktas, kad pieno supirkimo kainos priklauso nuo perdirbėjų malonės, o galimybė gamintojams tartis dėl kainų lygio maža, palaipsniui subrandino mintį apie konkurencingą tiek ES, tiek pasaulinėje rinkoje pieno perdirbimo įmonės kūrimą. Žemės ūkio rūmų vadovas susirinkimo dalyvius informavo apie susitikimus su Latvijos ūkininkais, kuriems, pasirodo, taip pat priimtina mintis apie bendros įmonės kūrimą. Beje, ne tik latviams. Apie tokią galimybę svarsto ir kitos ES šalys. Žinoma, pereinant nuo idėjų prie jų įgyvendinimo, pasak B.Markausko, prireiktų didelių investicijų ir kruopštaus darbo. Žemdirbių savivaldos organizacijos vadovas neslėpė, kad atrasti savąją nišą rinkoje būtų ypač sunku, tačiau įmanoma – naujoji įmonė savo veiklą galėtų pradėti ekologiško pieno produktų gamyba. Apsisprendus steigti bendrą įmonę, tektų planuoti didelius pajėgumus – galimybę supirkti ir perdirbti apie 2 mln.t pieno per metus.
Kooperatyvų atstovų nuomone, mintis apie įmonės, kurios savininkais taptų patys ūkininkai, kūrimą yra įdomi bei viliojanti. Ir smulkiesiems, ir stambesniems ūkininkams atstovaujantys kooperatyvų delegatai pažadėjo idėją pristatyti, išaiškinti jos svarbą bei naudą savo kooperatyvų nariams ir tik tada pateikti atsakymą. Svarstymams skirtos dvi savaitės.
Žemės ūkio rūmų Gyvulininkystės skyriaus vedėjas O.Drūlia, remdamasis Lietuvos statistikos departamento ir EUROSTAT duomenimis, pateikė pieno produktų eksporto ekonominius rodiklius. Pasak prelegento, jie neblogi – eksportuojamos pieno produkcijos kiekiai didėja, o iš Lietuvos išvežtų pieno produktų deklaruota vertė išlieka panaši kaip 2004-2005 metais, todėl pieno perdirbėjų tvirtinimai, kad dėl mažėjančių eksporto apimčių ir subsidijų jie turi mažinti pieno supirkimo kainas, nepagrįsti.
Šaunuolis Markauskas,-jau seniai laikas Lietuvoje tureti kooperatine pienine,kaip kad yra Olandijoje,Vokietijoe ir kitose ES šalyse.Tai butu ir ivyke,jei pirmines privatizacijos laokotarpiu pieno gamintojai butu buve lygiateisiais šio proceso dalyviai.O del rinkos jnereikia pergyventi – jei dabar nišu nera,jos surandamos atkaklaus darbo ir konkurencines kovos pagalba.Taip kad pirmyn ir sveiknu ŽUR iniciatyva.