2001-aisiais apsigynusi disertaciją ji tapo jauniausia mokslų daktare Lietuvoje. Talentingai psichologei Aistei Diržytei buvo siūloma vieta Kembridže, bet ji nusprendė, kad šeima – svarbiau. Aistės nuomone, sėkmės paslaptis – daryti, kas tau įdomiausia, ką geriausiai sugebi.
Dvejus mokslus – psichologijos ir teisės – baigusi moteris save vadina kraštutine optimiste. Disertacijoje ji tyrinėjo, kaip nuo mąstymo pozityvumo gali priklausyti tam tikri organizmo procesai.
„Ar žinote, kas yra kraštutinis optimistas?” – šypsosi Aistė ir ima dėstyti apie šio termino autoriaus Martino Seligmano eksperimentus. Pirmiausia buvo sukurtas išmokto bejėgiškumo terminas. Iš narvelio mėginęs ištrūkti šuniukas gaudavo per snukutį elektros srove ir po kelių nesėkmių liovėsi mėginęs – išmoko bejėgiškumo. Taip pat ir su žmogumi: jei jis ką nors bando ir gauna emocinį elektros šoką (tarkim, nepasiseka karjeroje ar meilėje), ima nebepasitikėti savimi, todėl nustoja mėginti. Tęsdamas bandymus mokslininkas suformulavo ir visiškai priešingą – išmokto, netgi patologinio optimizmo terminą. „Optimizmas – daugiau nei sugebėjimas matyti stiklinę pusiau pilną, o ne pusiau tuščią, – pastebi Aistė. – Optimistų santykis su savimi visai kitoks nei pesimistų. Pirmieji su savimi elgiasi kur kas geriau, jie neužmiršta savęs paklausti: „Kaip jautiesi?”, „Ar tau viskas gerai?”, „Ko tu nori?”, jie save padrąsina: „Bandyk!”, „Tu gali!”, „Tu šaunuolis!”. Nepasisekimus jie geba traktuoti kaip išmoktiną pamoką ar nuorodas patobulėti. Taip su vaiku elgiasi mylintys, palaikantys tėvai ar globėjai. Pesimistai dažnai patys sau kaišioja pagalius į ratus. Jie kurioje nors srityje išmoko bejėgiškumo, todėl nuolat pabrėžia: „Žiūrėk, tau vėl nepavyko”, „Ir vėl nesugebėjai”. Jie mato daugiau minusų nei pliusų, nors tiek pesimistų, tiek optimistų gyvenime pliusų ir minusų santykis maždaug panašus”.
Žmonės, akcentuojantys minusus, pasak Seligmano, pasiekia mažiau. Pagal testo rezultatus suskirstęs tiriamuosius į pesimistus ir optimistus mokslininkas prognozavo, kuris žmogus kiek pasieks. Kuris susikraus didžiulius turtus, o kuris bankrutuos ar vos sudurs galą su galu. Pirmąjį scenarijų jis pranašavo penkiems procentams tirtų pradedančių verslininkų, turėjusių ryškiai išreikštą optimizmo faktorių. Seligmano spėjimai pasitvirtino per 90 proc. Įvertinęs optimizmą jis imdavosi prognozuoti, kuris kandidatas laimės rinkimus, kuris bedarbis greičiausiai įsidarbins, kuris ligonis greičiausiai pasveiks, kuris žmogus greičiausiai susiras savo antrąją pusę.
Ne tikiu, o žinau
– Gal ir tapote kraštutine optimiste susipažinusi su šiomis teorijomis?
– Optimizmo mane išmokė ne knygos, o žmonės. Esu dirbusi su mirštančiaisiais, iš labai arti mačiau paskutines dienas ir valandas gyvenanačius žmones, supratusius gyvenimo vertę ir didybę. Klausdavau savęs: „Aiste, jei tau ryt reikėtų numirti – kaip nugyventum likusį laiką?” Stengiausi pagal tai reguliuoti gyvenimą – kad kiekvieną dieną priimčiau kaip dovaną. Gal nuskambės hedonistiškai, bet ir kad pasinaudočiau visais tos dienos teikiamais malonumais. Kiekvienoje dienoje slypi daugybė stebuklų. Gaila, kad žmogus juos atranda tik sirgdamas ir siekdamas pasveikti – per maža laiko juos pamatyti, patirti.
– Įsižiūrite į kasdienos nepaprastumą?
– Mano gyvenime labai svarbią vietą užimą tikėjimas. Prieš mirtį Carlas Gustavas Jungas buvo paklaustas, ar tiki Dievą. Šiaip jis visą gyvenimą tvirtino, kad religija – puiki psichoterapijos priemonė, o tada atsakė: „Ne tikiu – aš žinau, kad jis yra”. Dėl savo gyvenimo stebuklų jau galėčiau ištarti kaip Jungas. Gal mano kolegos pasižiūrės skeptiškai, bet sakau: „Aš esu tuo tikra”. Turėjau nuostabių patirčių. Man sekasi. Neslėpsiu – esu laiminga.
– Apie kokias patirtis kalbate?
– Kažkurį laiką buvau tarsi pribuvėja, palydinti į kitą pasaulį. Tai man padėjo dar geriau įsisamoninti kito gyvenimo, aukštesnės jėgos buvimą. Taip pat darnos su savimi, kitais, aplinka, aukščiausia tikrove svarbą. Jei žmogui pavyksta ją pasiekti, tai turbūt didžiausias gyvenimo pasiekimas.
Matyti tikrovę „su pliuso ženklu”
– Ir mokslas jau patvirtina pozityvaus mąstymo galią?
– Šiuolaikinis psichologijos mokslas metaforiškai sako, kad mintys materializuojasi. Tą nesunku įrodyti per kelias minutes. Įsivaizduokite, kad jums už nugaros stovi žmogus, kurio nenorite matyti? Ką pajusite? Nejaukumą, nerimą, įtampą – prasidės ir su tuo susiję fiziologiniai procesai. O prisiminę vietą, kurioje jums be galo gera, pasijusite saugus, ramus, laisvas – nepajusite, kaip atsipalaiduosite. Taigi pagalvota du skirtingus dalykus. Galvojome apie blogą – kilo neigiamos emocijos, prasidėjo neigiami fiziologiniai procesai. Kitu atveju – priešingai. Mintys iš tiesų kuria mūsų emocines ir fiziologines būsenas. Jos yra tai, kas apsprendžia mūsų elgesį. Anksčiau psichologijoje buvo tokia formuluotė: stimulas sukelia reakciją. Vadinasi, mūsų elgesys yra atsakas į aplinkybes. Dabar linkstama manyti, kad tarp stimulo ir reakcijos yra tarpinė grandis – mintys. Būtent nuo minčių arba tikrovės interpretacijos priklauso, kaip jaučiamės, kaip elgiamės ir dar daugybė dalykų. Nuo pozityvaus mąstymo, gebėjimo matyti tikrovę „su pliuso ženklu” priklauso mūsų pačių gyvenimo kokybė, mūsų savijauta. Ir aplinkiniams maloniau šalia matančiojo pliusą.
– Įvairūs polinkiai sirgti ar tapti nuo ko nors priklausomam aiškinami genų lėmimu. Gal ir čia lemia genas – kas nusvers gyvenime: optimizmas ar pesimizmas?
– Jo buvo ieškoma. Kai kurie mokslininkai mano, kad 50 proc. gebėjimo jaustis laimingam gali priklausyti nuo genų. Kažin. Turbūt pamenate, kaip 8 dešimtmetyje buvo ieškoma agresyvumo geno: tirti smurtautojai, žmogžudžiai, recidyvistai. Surasta, kad jie turi dvigubą vyriškos lyties chromosomą. Vėliau ištyrus labai ryškius verslininkus ir politikus paaiškėjo, kad ir jie turi tokią pačią dvigubą chromosomą. Ji apsprendžia gal tik emergijos kiekį, o kur mes ją nukreipiame, priklauso jau nuo mūsų auklėjimo, įgytų mąstymo schemų. Kognityvinės psichologijos ir terapijos pagrindinė prielaida – kiekvienas yra mokslininkas. Kiekvienas tyrinėja tikrovę, kelia prielaidas, jas tikrina. Taip surenka stebėjimo duomenis, juos apibendrina ir jais remiasi. Tik ne visi žino, ko reikia norint užtikrinti duomenų validumą. Negana vieno atvejo tyrimo norint padaryti išvadas apie gyvenimą. Tarkim, jus išduoda mylimas žmogus. Jei būsite blogas mokslininkas, pasakysite sau: „Meilė neegzistuoja”, „Meilė – tai apgaulingas dalykas”, „Meilė laikina”. O tokia išvada trukdys jums atsiverti naujoms patirtims, naujai meilei. Mokslininkai daro daugybę tyrimų. Mes blogas išvadas apie save ir kitus padarome per greitai ir taip save apribojame.
„Pririšti” prie gyvenimo
– Kaip pozityvus mąstymas veikia sergančiuosius?
– Rašydama diplominį darbą atlikau šiurpų eksperimentą, net dabar kvapą užgniaužia prisiminus. Buvau prisiskaičiusi holistinės medicinos šalininko Bernardo Siegelio ir Simontonų (vyras Carlas – radiologas, žmona Stephanie – psichologė; vienas garsiausių jų veikalų „Getting well again”, rusiškasis leidimas vadinasi „Vėžio psichoterapija”). Jų nuomone, žmogų, netgi sergantį sunkiausia liga, galima „pririšti” prie šio gyvenimo, jeigu tik jis aiškiai žino priežastis, dėl kurių norėtų čia pasilikti.
– „Pririšti” – prailginti dienas?
– Taip. O paraleliai tyrinėjau spontanines remisijas – netikėtus išgijimus nuo vėžio. Vilniuje radau 80 žmonių, pasveikusių nuo IV stadijos vėžio, tarp jų – ir nuo plaučių. Tai neįtikėtini duomenys. Mane konsultavusi prof. Laima Griciūtė sakė, kad tos spontaninės remisijos neturi jokios citologinio ar histologinio paaiškinimo, todėl mėginome rasti psichologinį.
Eksperimento esmė – pasižiūrėti, ar tikrai žmogų galima „pririšti” prie šio gyvenimo, duodant jam kokių nors, kad ir trumpalaikių užduočių, dėl kurių jis dar turėtų pasilikti. Pasiėmiau ligonius, kuriems pagal gydytojų prognozes buvo likusios tik kelios dienos, esančius beveik komos būklės. Mes sukurdavome psichologinį buvimo kartu komfortą – kalbėdavomės, dažnai apie tai, apie ką žmogus norėdavo kalbėti. Pasakydavau, kad ateisiu kitą dieną tuo pačiu metu – kad jis išlauktų to laiko. Taip vaikščiojau ir jie dar nemirdavo kaip prognozuota. Iš pradžių galvodavau, kad gydytojai apsiskaičiavo. Bet buvo toks įvykis. Pas vieną pacientą vėlavau geras 20 minučių. Koridoriuje pasitinka jo žmona ir sako: gal jau nebeikite, jis į nieką nebereaguoja, mirė. Sakau, tik užeisiu žvilgtelėti. Paėmiau už rankos, pašaukiau vardu. Žmogus tarsi elektros srovės perlietas įsmeigė akis į mane ir gana piktai paklausė: „O kur jūs buvote? Aš laukiau.” O vieną sekmadienį nuvažiavau palydėti į Ameriką vykusio draugo, galvojau, nieko nenutiks, jei vieną dieną praleisiu. Tą patį vakarą ligonis mirė. Jaučiausi klaikiai. Ėjau išpažinties, kunigas manęs nesuprato. Raudodama išėjau į gatvę ir atsitiktinai sutikau savo darbo vadovę prof. Danutę Gailienę – ji „išpylė” kibirą šalto vandens man ant galvos… Tai buvo prieš dešimt metų – tą laiką vadinu savo nebrandos periodu. Tada ėmiau stengtis užkrėsti onkologinius ligonius optimizmu, atrodė, tereikia rasti priežastį, kodėl jie turi gyventi ir jie visi pasveiks. Dabar manau, kad sergančiajam svarbu ne tiek norėti pasveikti ar surasti priežastis, dėl ko vertėtų dar pasilikti šiame pasaulyje. Svarbiausia – jau minėta darna: su savimi, kitais, aukščiausia tikrove. Jei pavyksta ją pasiekti, gal jau ne taip svarbu, gyvensi ar mirsi. Kai kurių organizmas į tą darną sureaguoja taip džiaugsmingai, kad ima sveikti – aš tai mačiau. Kiti, deja, nepasveiksta, bet numiršta laimingi.
Nuolankumas ir aktyvios pastangos
– Vieni kovoja dėl eutanazijos, o jūs priešingai – galbūt ilginate fizinę kančią.
– Tai, ką dariau, nebuvo kančios ilginimas. Tai pailginimas laiko, per kurį įmanoma atkurti tą darną. Be to, ne aš ilginau jų gyvenimo laiką – žmonės tą darė patys. Aš buvau tik stebėtoja. O dėl eutanazijos, man regis, nėra ką ir diskutuoti.
– Kaip apibūdintumėte pasveikusiuosius nuo paskutinės stadijos vėžio?
– Tie žmonės skirtingo išsilavinimo, skirtingos ekonominės padėties: ir turtingi, ir vargingi. Ištirpus jų augliams gydytojai nepatikėdavo savo akimis. Kai kurie gydėsi ir netradiciniais metodais, kai kurie – tik tradiciniais. Jiems bendra – dvasingumas. Ne religingumas, bet dvasinis tikėjimas: kad yra aukštesnė tikrovė, kad jie – visatos dalys. Juos vienija supratimas: turi priimti viską, kas su tavimi atsitinka, tačiau kiekvienoje situacijoje daryk viską, ką gali. Nuolankumo ir aktyvių pastangų dermė. Priimu, bet drauge darau viską, kas įmanoma padaryti, kad gyvenčiau. Visi jie labai nuoširdūs, gražūs žmonės – tiesiog spinduliuojantys.
Aistė prisipažįsta, kad pribuvėjos veiklą tebetęsia individualiai.
O užsidirba vesdama verslo seminarus. Taip pat ji dėsto komercijos psichologiją Mykolo Romerio universitete. Verslas – lygiai taip pat įdomu. Kad lydėtų sėkmė, nepakanka išmanyti ekonomiką, įsitikinusi Aistė, reikia ir psichologijos žinių. Daugeliui verslininkų būna pravartu išgirsti verslo psichologijos paslaptis. Pozityvus mąstymas čia irgi labai svarbus.