Per pirmąjį šių metų pusmetį žurnalistų etikos inspektorius Romas Gudaitis jau nustatė 9 įstatymų pažeidimus Lietuvos televizijų eteryje. „Televizijų pasirinktas komercializacijos kelias veda didžiulės krizės link”, – tokią išvadą po pokalbio apie pažeidimų priežastis ir galimus kontrolės būdus daro inspektorius.
– Pažeidimų televizijoje nemažėja, nors įstatymų, reglamentuojančių šią transliavimo rinką, užtenka. Su kokiomis problemomis susiduria mūsų televizijos?
– Televizija yra viena svarbiausių visuomenės informavimo sričių. Reikia pasakyti, kad mūsų šalies televizijos pasižymi įvairumu ir programų paieškomis. Vis dėlto svarbiausi dalykai, dominantys žurnalistų etikos inspektorių, yra viešosios informacijos tikslumas, nešališkumas, objektyvumas ir pagarba žmogui. Nevalia skelbti informacijos, kuri galėtų kaip nors pažeminti asmens garbę ir orumą arba pažeisti teisę į privatumą. Vadovaudamasis šiuo kriterijumi turiu pasakyti, kad dalis viešosios informacijos, skelbiamos per TV, pažeidžia įstatymų nuostatas ir dėl to gauname nemažai skundų.
Kita mus dominanti sritis – nepilnamečių apsauga nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio. Analizuojame tą viešosios informacijos dalį, kuri kenkia nepilnamečių fiziniam, doroviniam ir protiniam vystymuisi.
Stebi problemines laidas
– Sakykite, kokiu būdu Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos darbuotojai nustato pažeidimus TV eteryje? Juk laidų nemažai, be to, daugelis jų rodomos vienu metu…
– Paprastai gauname skundą ir imamės jį tirti. Aišku, būna atvejų, kai į mus kreipiasi Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK), kartais patys pastebime pažeidimų. Mat kai kuriuos visuomenės informavimo reiškinius inspektorius gali vertinti savo nuožiūra. Gavę skundą ir vadovaudamiesi įstatymais pradedame tyrimą – ekspertų grupė arba priskiria laidą neigiamą poveikį darančiai informacijai, arba ne. Tada inspektorius išleidžia sprendimą. Tačiau transliavimo srityje negaliu taikyti administracinės atsakomybės: nuobaudas, gavusi Inspektoriaus tarnybos išvadas, gali taikyti tik LRTK.
– Ar netyčia pamatote pažeidimus, ar yra kokie nors specialūs kriterijai, pagal kuriuos atsirenkate laidas?
– Stebime problemiškas programas, kuriose pažeidimų pasitaiko dažniausiai, pavyzdžiui, „Nomedą” ir „TV pagalbą” (TV3), taip pat kriminalinio pobūdžio laidas. Neretai atsitinka taip, kad vos pradėję analizuoti kokią nors laidą gauname žiūrovų skundą.
– Ar žmonės aktyvūs? Kokie dalykai TV eteryje jiems kelia didžiausią nerimą?
– Skundų gauname tikrai nemažai. Pastebime, kad žmonių aktyvumas nuolat didėja. Dabar mums jau siunčiami ir elektroniniai laiškai.
Žmones labai jaudina reklama TV eteryje. Nesame tiesiogiai už reklamos turinį atsakinga institucija, tačiau galime vertinti jos etiškumą.
Žiūrovams taip pat kelia nerimą įvairūs smurto vaizdai ir jų poveikis nepilnamečiams. Žmonės atkreipia dėmesį, kai būna netinkamai pažymėta kokia nors laida, juos jaudina ir anonsai. Beje, pastarieji kelia iš tiesų nemažai problemų. Jeigu laida žada pateikti žiaurios ar erotinio pobūdžio informacijos, dažniausiai tai parodoma per anonsus, o tėvams labai sudėtinga pasiekti, kad nepilnametis jų nepamatytų.
– Kaip žiūrovams, neišmanantiems painios įstatymų kalbos, žinoti, kas dar, be erotinės ar smurtinės informacijos, draudžiama TV transliuotojams?
– Vienoje TV laidų buvo parodyta istorija: garbingo amžiaus moteris pasakojo, kaip ją skriaudžia giminaičiai – įsiveržia į privatų jos butą, paskui iš ten dingsta daiktai, grasina su ja fiziškai susidoroti ir panašiai. Tai viena versija. TV eteryje ji buvo papasakota taip, kad viskas atrodė objektyvu ir net sudarė įvaizdį, jog viešas interesas atspindėti skaudžią vienišos moters istoriją – pateisinamas. Tačiau netrukus sulaukėme giminaičių skundo, kad laidoje pateikta informacija neatitinka tiesos, nes siužeto kūrėjai nesivargino išklausyti kitos šalies. Išvada tokia – jeigu laidos rengėjai būtų neskubėję, pateikę dviejų ar daugiau šaltinių vertinimus, skundo ant mūsų stalo nebūtų buvę.
Kitas pavyzdys – iš nepilnamečių apsaugos srities. Dažnos situacijos, kai žmogus susiduria su didele nelaime, tačiau nesulaukia teisėsaugininkų pagalbos. Aplink – abejingumo siena, tad natūralu, kad jam atrodo, jog tik TV ir žurnalistai gali pagelbėti šioje situacijoje.
Vienoje laidų buvo pateikta istorija apie vienišą motiną, kurią terorizavo iš kalėjimo grįžęs vyras. Laidos leitmotyvas – vaiko pasakojimas, atskleidžiantis visas detales, net seksualinę prievartą. Berniukas tiesiog į kamerą pasakė: „Kai suaugsiu ir sustiprėsiu, susidorosiu su tuo smurtautoju!” Tikrasis siužeto motyvas buvo tas, kad moteris pati kreipėsi į televiziją pagalbos. Tačiau ji, nesusipažinusi su įstatymais, nežinojo, kas TV leidžiama, o kas – ne. Šioje istorijoje būta ne vieno žmogaus teisių pažeidimo, be to, piktnaudžiauta vaiko nepatyrimu, nepagalvota apie poveikį mažamečiui parodžius jį per TV. Juk vaikus veikia konkreti aplinka ir privataus gyvenimo retransliavimas gali turėti pražūtingų pasekmių jų vystymuisi.
Kontrolės mechanizmas neveikia?
– Žurnalistų etikos inspektorius pastebi pažeidimus, LRTK nedrausmingus transliuotojus įspėja arba baudžia piniginėmis baudomis. Tačiau TV žiūrovus stebina baudų sumos: ką didžiausius reitingus turinčiam komerciniam kanalui reiškia 3000 litų? Juk kartais labiau apsimoka padaryti pažeidimą ir susimokėti, nei netransliuoti sensacingos medžiagos. Ar yra dar kokių nors būdų paveikti televizijas?
– Vienas tų būdų – sustabdyti licenciją, bet jis nėra realus. Jeigu susikaupus keliems pažeidimams iš komercinio transliuotojo būtų atimta licencija ir jis nustotų veikti, prasidėtų bylinėjimasis su LRTK. O jei aukštesnės instancijos teismas pripažintų, kad sprendimas atimti licenciją buvo neteisėtas, kiltų klausimas, kas turėtų atlyginti nuostolius?
– Argi tik teisminis bylinėjimasis yra ta priežastis, dėl kurios kelis kartus iš eilės prasižengusiam transliuotojui netaikoma griežčiausia sankcija – licencijos sustabdymas ar net nutraukimas, kaip tai numatyta įstatymuose? Ar tam neturi įtakos faktas, kad LRTK nėra nepriklausoma institucija, kad daug interesų grupių daro įtaką jos sprendimams?
– Vadovaujamės ta institucijų sistema, kuri šiuo metu veikia pagal įstatymus. Už transliavimo kontrolę yra atsakingos dvi institucijos: Nacionalinio radijo ir televizijos taryba, žiūrinti, jog LRT programos atitiktų įstatymus, ir LRTK, kontroliuojanti komercinius transliuotojus.
Mano požiūriu, idealiausia būtų, jei pastaroji taptų nepriklausoma institucija ir reguliuotų visą transliavimą, kaip tai daroma daugelyje užsienio šalių. Geriausia ir logiškiausia būtų turėti nepriklausomą šios srities kontrolės instituciją – labai autoritetingą, finansuojamą iš valstybės biudžeto, nepriklausomą nuo atskaitymų iš komercinių transliuotojų.
Praras žiūrovus
– Tarkim, kontrolės mechanizmas sukurtas ir, nors turi trūkumų, veikia. Daugelis televizijose dirbančių žurnalistų puikiai išmano įstatymus, žino ne tik apie gresiančias finansines baudas, bet ir apie galimą netinkamos informacijos poveikį laidos herojams, tačiau pažeidimų vis tiek nemažėja. Kodėl?
– Daugeliu atvejų nekaltinu konkrečių žurnalistų, nes pažeidimai yra tam tikros orientacijos pasekmė. Kai komercinis kanalas pasirenka vienokią ar kitokią strategiją, jai įgyvendinti pasitelkiamos tam tikros priemonės. Labai dažnai žurnalistas suvokia darantis pažeidimą, tačiau dėl komercinio tikslo ar reikalo aplenkti konkurentą, sudominti, priblokšti žiūrovą elgiasi priešingai, nei nurodyta įstatymuose. Jis eina į kompromisą su savo profesine sąžine. Žinoma, galima nedalyvauti tokiame projekte, bet Lietuvoje, mažoje šalyje, kurioje informacinė erdvė labai ankšta, o konkurencija – milžiniška, ne visada atsiranda darbo ten, kur žurnalistas galbūt pasiūlytų kitų idėjų ir būdų jas įgyvendinti.
Komercinių kanalų pasirinktas kelias tarsi žada ilgalaikę sėkmę, tačiau negalvojama apie savo žiūrovą, apie tai, kad jis demoralizuojamas. Mes žiūrovo neugdome, mums svarbiausia – ne žmogaus dvasinis pasaulis, o jo instinktai, primityvūs norai, nesiorientavimas ir nesuvokimas. Tačiau tai – trumparegiškumas. Jeigu mes, neduok Dieve, pasiektume, kad didžioji dalis auditorijos vadovautųsi tokiais dvasiniais orientyrais, kokioje šalyje toliau gyventume?
– Apibendrinant mūsų pokalbį būtų įdomu išgirsti, kokios ateities tendencijos laukia Lietuvos televizijų? Ar įmanoma, kad neigiami jų bruožai imtų po truputį nykti?
– Daug ką lems nacionalinis transliuotojas, jeigu tik jis iš tikrųjų atliks savo visuomeninę misiją ir atsisakys pagundų sekti komercinių transliuotojų pėdomis. O reikalauti, kad komerciniai kanalai pasuktų rimtos visuomeninės misijos keliu, žinoma, naivu, nes taip niekada nenutiks. Vis dėlto tikiuosi, jog LRTK kels jiems didelius reikalavimus! Jeigu to neatsitiktų ir būtų einama tik komercializacijos link, televizija anksčiau ar vėliau patirtų krizę. Juk vis modernėjančios technologijos siūlys naujas bendravimo ir susižinojimo galimybes, tad televizijų pažeidimai erzins auditoriją ir jos ims prarasti žiūrovus.