Pavogė senolę! Pačiame dienos viduryje atvažiavo kompanija į Panevėžį, įsisodino beveik šimtametę močiutę į lengvąjį automobilį ir tiek jį tematęs.
Senolė labai brangi, labai mylima. Senolė kukli, bet labai turtinga. Jos nuosavybė – net 32 hektarai žemės, iš jos 7,5 ha miško.
Teisėtvarkininkai privalo sugrąžinti senolę, nes kitaip jos globėjas kreipsis į patį šalies prezidentą arba netgi visiškai nusivils teisingumu.
Tik visų graibstoma senolė nesiplėšo ir neaimanuoja. Ji dabar ramiai sėdi savo kaime, senoje troboje paglosto žvilgsniu nuo laiko pageltusias nuotraukas ir tyliai sako: „Noriu mirti ten, kur gyvenimą nugyvenau”.
Pėdsekių samdyti nereikėjo
Išvogtoji senolė 94 metų Felicija Eidrigevičiūtė jau pusmetis, kai pripažinta neveiksnia. Tai, pagal psichiatrų terminus, reiškia, kad ji jau nebegalinti suprasti ir atsakyti už savo veiksmus.
Moters neveiksnumo pripažinimu slapta nuo giminių rūpinosi pastaruoju metu ją globojęs buvęs jos augintinis panevėžietis Saulius Zalumskis. Būtent iš šio globėjo namų ir buvo pavogta F.Eidrigevičiūtė.
S.Zalumskiui pėdsekių kviesti neteko. Jis puikiai žinojo, kad senolę pavogė Panevėžio rajone už Krekenavos gyvenantys F.Eidrigevičiūtės giminės.
Vyras tuojau pat nulėkė į Bobiniškių kaimą pas Henriką Eidrigevičių, tačiau iki šiol puikiai su juo sutaręs vyras ir kiti kaimiečiai tam jau buvo pasirengę. Jie neprašyto svečio neįsileido vidun, nes ten sėdėjo jo trokštamoji senolė.
Žurnalistei davė įdomią užduotį
„Panevėžio rytas” taip pat išsirengė ieškoti dingusios moters.
Žurnalistus jos sūnėnas H.Eidrigevičius be ilgų prašymų įsileido į vidų, tik pirma davė vieną užduotį.
„Dabar jūs pamatysit dvi moteriškes – dvi seseris. Viena jų – neveiksni, kita – sveikutėlė. Pabendraukit, pakalbėkit, ir atspėkit, kuri iš jų sveika, o kuri – kalbasi su anuo pasauliu”, – nurodė sodybos šeimininkas.
Užduotis pasirodė itin įdomi. O kodėl gi nepabandyti?
Atsidarė durys, ir mus pasitiko, kaip ir buvo žadėta, dvi viena į kitą labai panašios močiutės. Tik viena buvo labai labai smulkutė, kaip vabalėlis, o visame veide – tik didelės, aštraus žvilgsnio akys. Kita – normalaus sudėjimo, niekuo neišsiskiriančių veido bruožų ir ramaus, nuolankaus žvilgsnio.
Ranka nevalingai parodė smulkiosios moteriškės link.
„O va ir neatspėjot! Šita moteris, kurią nurodėte, yra mano motina 88 metų Vanda Eidrigevičiūtė, o pripažintoji neveiksnia – antroji, mano teta”, – paaiškino H.Eidrigevičius.
Nežinojo, kur gyvena
F.Eidrigevičiūtė su žurnaliste nedaug kalbėjo, tik kartojo, kad nori likti ten, kur amžių nugyveno.
Jos namiškiai ir kaimynės tikino, kad senolė puikiai orientuojasi aplinkoje, visus pažįsta, pabendrauja, o pasiėmusi kirvuką dar ir žabus pakapoja.
„Na ir kaip tam Sauliui sąžinė leido ją beprote padaryti”, – stebėjosi kaimynė Marija Adamkevičienė.
Eidrigevičiai juokėsi, kad psichiatrų komisijai tikriausiai keista buvę išgirsti iš senutėlės pacientės, kad ji dabar nebežinanti, kur gyvena – nei ten mieste, nei ten kaime. O juk tai buvusi visiška tiesa.
Po tokių absurdiškų įvykių giminės leido sau spėlioti, kad S.Zalumskis prieš komisiją močiutę galėjęs ir kokiais svaiginamais vaistais pagirdyti.
Augino svetimus vaikus
Klausantis bei pritariant abiem senolėms, kaimynėms ir kitiems namiškiams, H.Eidrigevičius papasakojo savąją tetos pavogimo versiją.
Felicija ir Vanda Eidrigevičiūtės, kaip paliudijo kaimynės Marija Adamkevičienė ir Marija Chomentauskienė, kaime visada buvo labai gerbiamos moterys. Už darbštumą, dosnumą, svetimo atjautimą.
Ir ne šiaip tik kalbomis, kaip daug kur įprasta. Vanda ne tik užaugino savo sūnų Henriką, bet ir kartu su seseria – iš daugiavaikės šeimos priglaustą S.Zalumskį, dar vieną visiškai svetimą mergaitę ir vieną rusą vaikiną. Pastarajam net vestuves iškėlė.
Anot H.Eidrigevičiaus, S.Zalumskis turėtų būti dėkingas abiem senutėms, kad jį ant kojų pastatė, o dabar esą išeina atvirkščiai – jis gviešiasi ir senolės turto. Ir dar paslapčia, viską nuo jų slėpdamas, visus apgaudinėdamas.
Ligone rūpinosi augintinis
H.Eidrigevičius pasakojo, kad dėl senstančios motinos grįžo iš Žemaitijos gyventi į gimtąjį kaimą.
Su kartu augusiu ir beveik vienmečiu S.Zalumskiu jie puikiai sutarę, netgi kartu bandę ūkininkauti, tačiau pastarasis turėjo darbų ir Panevėžyje, todėl vieną kartą pareiškė viską metąs ir paliekąs ūkį jam.
Prieš dvejus metus F.Eidrigevičiūtei atsisakė klubo sąnarys. Tada jos sūnėnas paskambino S.Zalumskiui ir šis pasiėmė moterį gydyti į Panevėžį.
S.Zalumskio žmona, dirbanti ligoninėje slaugytoja, pasirūpino ir operacija, ir ligonės priežiūra. Tą žiemą senoji peržiemojo mieste, o vasarą grįžo namo. Kitą žiemą augintinis vėl ją išsivežęs ir daugiau jau nebeparvežęs.
Seserys esą labai viena kitos pasiilgdavusios, Vanda net raudodavusi, tačiau susitikti joms būdavę vis sunkiau. Zalumskių namai nuvažiavus dažnai būdavę užrakinti, ir močiutė sėdėdavusi „po raktu”.
H.Eidrigevičius su žmona Regina teigė nerimavę dėl tetos priežiūros. Jie abejoję, ar visą jos pensiją ir dar 300 litų globos pinigų gaunantis S.Zalumskis galėjo tinkamai prižiūrėti seną moterį, jei nuolat būdavo užsienyje verslo reikalais arba savaitėmis „užgerdavo”.
Taigi kartą neiškentę ir nuvykę visi kartu parsivežti senosios. Šioji tik apsidžiaugusi, nes labai jau liūdna jai buvę tokią karštą vasarą svetimoje vietoje, mieste.
Grįžusi namo F.Eidrigevičiūtė pirmiausia nulėkusi į savo trobą ir ten viską apžiūrėjusi, pasėdėjusi. Vėliau jai buvę pasakyta laikytis šalia esančių sūnėno namų, būti kartu su seserimi – aišku, tam, kad S.Zalumskis dabar savo ruožtu jos neišvogtų ir vėl į miestą neišvežtų.
Akis atvėrė žemės reikalai
H.Eidrigevičius neslėpė, kad jam S.Zalumskio suktybes atvėrė žemės reikalai. Šį pavasarį nuėjęs pas žemėtvarkininkus jis suprato, kad tetos žemės išmokų formalumus pradėjo tvarkyti jos augintinis.
Tada jam ir toptelėję, kad kažkas ne taip. Vyras prisiminė, kad prieš pusmetį S.Zalumskis jam aiškinęs apie pamestą tetos pasą, kartu iš senolės trobos dingę kiti dokumentai, abiejų seserų gimimo liudijimai. Zalumskiai kalbėdami su jais nuolat sukdavę akis į šalį.
Tai, kad S.Zalumskis tuo metu susitvarkė tetos globą bei jos neveiksnumo pripažinimą, Eidrigevičiai tikino sužinoję tik po garsiųjų senolės susigrąžinimo įvykių. Apie jos surašytą S.Zalumskio naudai testamentą jie teigė išvis nieko nežinantys.
F.Eidrigevičiūtė grįžusi prisipažino, kad kažkokius popierius jos augintinis jai pakišęs pasirašyti, tačiau ji nežinanti, kokius.
Senolę ir mazgoti malonu
S.Zalumskis labai pasipiktino, kad žurnalistė be jo atsiklausimo drįso rašyti apie šią istoriją ir netgi bandyti jį nufotografuoti.
Aiškiai karščiuodamasis redakcijoje panevėžietis tikino, kad jis F.Eidrigevičiūtei norėjęs tik atsilyginti už tai, kad jį išaugino, todėl pasirūpino jos klubo sąnario, akių operacijomis, slaugė ir prižiūrėjo.
„Man malonu kasdien ir jos užpakalį mazgoti, nes aš ją myliu”, – dievagojosi pusamžis panevėžietis ir aiškino visa tai darąs ne dėl turtų – pats esąs apsirūpinęs iki gyvos galvos. Be to, jau seniai alkoholio ne-vartojąs.
Paklaustas, kodėl tuomet slėpė nuo giminių globos ir neveiksnumo sutvarkymo reikalus, jis kiek sutriko, bet atsakė: „Tada jie man močiutę būtų pavogę”.
O paskui kaime visai nežiūrėję – jis ją ir pirmą kartą iš utėlyno išsivežęs.
Jei jau tokia didelė meilė, kodėl gi tada neatsisakius F.Eidrigevičiūtės turtų ir nepaėmus slaugyti seną moterį savo sąskaita?
S.Zalumskis patikino, kad jis tą mielai padarytų, bet globos pinigų jam vis tiek reikėtų – nes greit esą senajai teksią ir sauskelnes pirkti.
Bet dabar senolę globoti, ne tik jos turto, užsimanę ir Eidrigevičiai. H.Eidrigevičius esą ir dabar gauna pinigus už senolės žemės nuomą iš Krekenavos agrofirmos. O agrofirma, kaip tikino S.Zalumskis, pinigus už nuomą taip pat dalina vokeliuose.
Gimimo liudijimas – be tėvo pavardės
Vaikystėje kartu su S.Zalumskiu augęs H.Eidrigevičius ir jų kaimynės pastarąjį vadino visiškai svetimu žmogumi.
Tačiau S.Zalumskis yra įsitikinęs, kad jo tikroji pavardė turėtų būti Eidrigevičius ir jis yra tikras H.Eidrigevičiaus pusbrolis. Jo tėvas Juozas yra brolis abiem senosioms Eidrigevičiūtėms.
Zalumskio pavardė jo metrikuose atsiradusi tik per nesusipratimą, nes esą apsirikę krikštatėviai. Iš tiesų J.Eidrigevičius esą pripažinęs jį sūnumi ir pats kurį laiką netgi gyvenęs pas seseris.
Kaip įrodymą S.Zalumskis ištraukė savo gimimo liudijimą. Unikalus dalykas – grafoje, kur turėtų būti įrašyta tėvo pavardė, tuščia, jokio įrašo. Tik vardas įrašytas – Juozas.
Taip pat vyras išskleidė pluoštą senų nuotraukų. Vienoje jis stovėjo prie esą J.Eidrigevičiaus karsto kartu su kitais jo vaikais.
S.Zalumskis tvirtino vienu metu jau rengęsis pakeisti pavardę į tikrąją, bet kažkas sutrukdė, o vėliau mirė tėvas ir šaukštai popiet.
„Dabar ką, tėvą reikia atkasti ir DNR tyrimus daryti?” – apmaudžiai klausė pašnekovas.
S.Zalumskis tvirtino, kad visas kaimas palaiko jo pusbrolį tik todėl, kad šis vienintelis turi traktorių, o pavogtoji teta kalba jo naudai, nes yra įbauginta sūnėno šeimos ir savo piktosios sesers Vandos.
Šiaip ne taip išsikovojęs susitikimą su kaime dabar esančia savo globėja F.Eidrigevičiūte S.Zalumskis iš jos išgirdo visiškai tą pačią frazę, ką ir kiti – ji norinti baigti amžių ten, kur visą laiką gyveno.
Laukia teismų maratonas
„Panevėžio rytui” narpliojant šią istoriją teko bendrauti ir su teisėtvarkininkais bei socialiniais darbuotojais.
Niekas iš jų net neabejojo, kad tai – tiesiog klasikinis variantas – kova dėl turto. Neveiksnumas taip pat esą galėjo būti išsirūpintas tik tam, kad testamentas nebūtų perrašytas kito naudai.
Krekenavos seniūnijos socialinė darbuotoja Renė Janušonienė sakė negalinti suprasti, kas iš besiriejančiųjų teisūs, nes abi pusės labai nuoširdžiai aiškina norinčios prižiūrėti seną moteriškę.
Tą patį sakė ir šios seniūnijos policininkas Tomas Krikščiūnas.
Tačiau abu jie patikino, kad F.Eidrigevičiūtė tikrai nebuvo panaši į silpnaprotę – normaliai bendravo, siūlus į kamuolį suko.
Kas šioje istorijoje teisus, aiškinsis teismas. H.Eidrigevičius sieks panaikinti S.Zalumskiui skirtą globą, paskui – neveiksnumo pripažinimą. S.Zalumskis sieks atgauti senolę.
O pirmiausia H.Eidrigevičius bus nubaustas už senolės išvežimą – taip teisiškai, anot 1-ojo policijos komisariato darbuotojo Audriaus Žadeikio apibūdinamas šis incidentas. Moters sūnėnui gresia įspėjimas arba bauda nuo 100 iki 200 litų.
😳 ko tik del turto nepadarysi!!!!!