Na koks užsispyręs vaikas! Suprantu, protelio dar ne itin daug, dar toks mažas, bet jėgų jo kaprizus kęsti nebėra! Aklavietė, pavargau nuo jo…
O gal ne užsispyręs jis, tiesiog primygtinai prašantis? Ne siautėjantis, o energingas? Ne nekantrus, o siekiantis tikslo?
Va taip jau geriau. Visai neblogas vaikas, pasirodo, jau ir charakterio bruožai ryškėja…
Reikia tiek nedaug – kitaip vertinti vaiko elgesį, rasti kitokių žodžių jo poelgiams apibūdinti. Kai tik atsikratysite neigiamo vertinimo ir mažylio elgesyje sugebėsite įžvelgti būsimų dorybių daigelių, atsiras ir jėgų, ir kantrybės.
Svarbu suvokti, kad vaikas niekada neužsispiria be priežasties, tiesiog iš bjaurumo ar troškimo jums įkyrėti. Priežastis tikrai yra, ją būtina rasti, išsiaiškinti. O po to pasidalyti su mažyliu tuo atradimu, papasakoti, kodėl būtent jis užsispyrė, aptarti situaciją. Kam? Tam, kad jis mokytųsi reikšti norus ir pretenzijas ne skandalu, o žodžiais. Tiesiog kol kas jis nemoka to daryti, iš čia ir visos problemos.
Dar ko, pasakys kai kurie tėvai, nėr čia ko jam pataikauti, o tai visai išpaiks.
Visai ne. Domėtis užsispyrimo priežastimi nereiškia visada ir visur pataikauti. To ir nereikia. Reikia ko kita: rasti kompromisinius sprendimus, būtinai kartu su vaiku.
Žinoma, būna situacijų, kai kompromisas neįmanomas, kada vaikas neturi gauti to, ko užsimanė – kad ir dėl jo paties saugumo. Bet tai būna kur kas rečiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Nuoširdžiai prisipažinkime: dažnai laikomės savo ne dėl objektyvios būtinybės, o kad esame lygiai tiek pat užsispyrę. Kaip gi – tėvai turi laimėti!
Arba kas kita – nėra nei noro, nei laiko, nei jėgų aiškintis vaiko užsispyrimo priežastis ir ieškoti kompromiso. Kur kas paprasčiau dar kartą „paspausti”…
Pamėginkite kompromisų strategiją – įsitikinsite, jog ir laiko, ir jėgų tai pareikalaus mažiau. Baimintis, kad prarasite savo, kaip tėvų, autoritetą, neverta: jis pelnomas ne šiurkščia jėga, o būtent gebėjimu rasti bendrą kalbą ir protingą išeitį iš padėties.
Klaikiausi skandalai kyla anaiptol ne su paaugliais, o su dvejų trejų metukų vaikais, kai jie ką nors sau „tvirtai nusprendžia”, o mes bandome jų planus pakeisti nedelsdami ir iš karto. Bet juk „užsiciklinusiam” mažyliui reikia laiko nors truputį atsipalaiduoti, tada jį lengviau sudominti kuo nors kitu – tarkime, kad atsitrauktų nuo itin įdomaus žaidimo su mašinėle ir eitų pietauti. Nereikia reikalauti iš karto pakeisti planus – jums teks maitinti jį jėga, o nuo to daugiau žalos nei naudos. Pasiūlykite kitą variantą: dabar jūs kartu pavažiuojate mašinėlę iki anų durų, tada mašina pailsės, o jūs pavalgysite. Svarbiausia, kad toks variantas tenkina jus abu, ir dar – kad jūs kartu ir žaidžiate, ir sėdate prie stalo.
Vaikai visko mokosi išdėvų, todėl nepraraskite galimybės parodyti vaikui, kad ir jums kai kada tenka keisti planus. Aptarkite su juo panašias situacijas. Jei mažylis matys, kad ramiai reaguojate į pasikeitusius planus, jam bus lengviau išmokti tai daryti pačiam.
Blogiausia, ką galite padaryti užsispyrus vaikui, – jį bausti. Apskritai reikia pasakyti, kad bausmė – itin menkai efektingas auklėjimo būdas. Jis turi prasmės tik tada, kai jūs įsitikinę, jog kitaip neįmanoma. Pavyzdžiui, kai vaikas sąmoningai daro kažką, kas jau vieną kartą buvo griežtai uždrausta.
Teisinga bausmė turi būti logiška neteisingo poelgio pasekmė. Kartais ateinanti natūraliai ir todėl neišvengiama. Tiesa, dvejų metukų mažyliui dar per sunku susieti savo užsispyrėlišką nenorą mautis pirštines su tuo, jog lauke pirštukai paskaudo nuo šalčio, bet jūs kaip tėvai privalote kaskart kantriai aiškinti priežasties ir pasekmės sąsajas, kaip blogas poelgis susietas su natūralia neišvengiama bausme.
Žinoma, bausmė gali būti ir skirta, bet būtinai logiška, kaip poelgio pasekmė, ir numatyta bei aptarta anksčiau, o ne tada, kai jau šaukštai po pietų.
Teisingai bausti – menas, kad ir kaip paradoksaliai tai skamba. Jo tėvai turi išmokti auklėjimo procese. Bet reikia įsidėmėti ir kai kuriuos draudimus. Vaiko jokiu būdu negalima bausti:
kai jis serga,
prieš miegą ir tik pabudusio,
valgančio (nuo to jis gali net susirgti),
gavusio kokią nors traumą,
kai nuoširdžiai stengiasi ką nors padaryti, bet jam neišeina,
kai bausmė gali būti jūsų blogos nuotaikos išliejimas.
Kad bausmė duotų naudos, o ne būtų tik nemaloni, ji turi būti tikrai vaiko netrokštama. Nėra prasmės nevesti vaiko pasivaikščioti, jei vietoj to jis galės su malonumu pasėdėti prie televizoriaus. Dar viena būtina taisyklė: jei neleistinas poelgis kartojasi, skirtoji bausmė turi būti kiekvieną kartą, t.y. negalima nepastebėti nusižengimo.
Ir svarbiausia: vaikai labai teisingi, intuityviai jaučiantys, kas tiesa, kas melas. Jei jie išties nusikalto, puikiai tai žino ir ant jūsų už bausmę nepyks. Bet bausmė, apskritai bet koks priekaištas, turi būti sietini būtent su nusikaltimu, o ne su vaiko asmenybe („Ot nevala, nieko tu nesugebi!”). Nė jokia bausmė, nė jokia pastaba neturi pakirsti vaiko pasitikėjimo savimi.