Liūdnai pasibaigusiose gyvūnų auginimo istorijose gausu kaltininkų.
Kaltinami ir keturkojų šeimininkai dėl pernelyg menko gyvūnų auklėjimo ar priežiūros, ir vaikai, ir žmonių tamsumas ar beširdiškumas.
Reikia tik sveiko
Senbernaras Grantas uostamiestį pasiekė kaip dukros dovana tėčiui, kad šis nesijaustų vienišas.
Vyras dovana labai džiaugėsi, nuo pat mažens šuniukui juto neapsakomą švelnumą ir simpatiją.
Po žmonos mirties ir dukros pasiryžimo mokytis sostinėje jiedu su senbernaru liko dviese.
Gyvenimas tekėjo įprasta vaga: susitikimai su dukra, darbas, vakarai su seniai matytais draugais ir šunimi.
Taip būtų tęsęsi dar nežinia kiek laiko, jei ne Granto aklumas.
Savaitgalį sode dirbęs vyras pastebėjo, kad jo šuo keistai elgiasi.
Tą pačią dieną pas veterinarą nuvežtam šuniui buvo išrašyti vaistai, nuo kurių regėjimas lyg ir pasitaisė.
Veterinas pasakė, kad dalis regos liko nepažeista, o dalis nunyko nepagydomai: Grantas akis tiesiog išsidūrė per savo neatsargumą.
Nuo gautų vaistų šuniui laikinai pagerėjo.
Bet vieną vakarą tik pasilabinęs vyras kaimynams pasakė, kad užmigdė Grantą.
„Negalėjome patikėti. Nejau tik dėl to, kad šuo apako?”- stebėjosi kaimynai.
Pasitaręs su veterinaru Granto šeimininkas nusprendė palengvinti bičiulio kančias visai atimdamas šio gyvybę.
Kaip ir daugelis šunų mylėtojų, vyras, matyt, nežinojo, kaip pasielgti tokioje situacijoje: atsisakyti šuns ar susitaikyti su jo negalia.
O gal jis nė nepagalvojo apie antrąjį variantą? Kam reikalingas šuo invalidas? „Ką su tokiu darysi”, – sakė nusivylęs vyras.
Aklumas netrukdo
Gamtoje keturkojams rega nėra tokia jau svarbi juslė.
Šuo visą pasaulį mato uosdamas. Jo uoslė 800 tūkstančių kartų stipresnė už žmogaus.
Šuo jaučia kiekvieną kvapą, girdi kiekvieną judesį, o susilpnėjus regai šie pojūčiai dar labiau paaštrėja.
Taigi šuo pasaulį mato ne akimis, o nosimi. Žinoma, rega jam irgi reikalinga, tačiau jei keturkojo išlikimu pasirūpina žmogus, ir aklas šuo gali būti puikiu draugu ir pagalbininku.
Regėjimo praradimas šuniui nėra tokia didelė bėda kaip žmogui.
Šis defektas kuo puikiausiai kompensuojamas klausa ir uosle.
Iš šono gali nė nepastebėti, kad šuo aklas. Juk ir vos gimę šuniukai yra akli ir kurti, bet nuo pirmųjų gyvenimo valandų jau skiria kvapus.
Uoslės reikšmė labai didelė. Augant gebėjimas skirti kvapus keičiasi: geriausia uoslė būna gyvenimo viduryje, senstant – palaipsniui blogėja.
Skirtingų veislių šunys nevienodai analizuoja kvapus. Skalikai geriau jaučia kvapą nuo žemės, o gynybos šunys – ore.
Šunys ir girdi geriau nei žmonės, ypač aukšto dažnio garsus.
Tą patį garsą šuo išgirs keturis kartus didesniu atstumu nei žmogus.
Taigi aklumas šuniui netrukdo. Jis iš prigimties trumparegis gyvūnas.
Apakę keturkojai visuomet laikosi arčiau šeimininko, greičiau išmoksta reikiamų komandų, yra klusnesni.
Nereikėtų pamiršti, jog aklas šuo geriausiai jaučiasi jam pažįstamoje aplinkoje. Nusivedus jį į naują vietą, reikėtų skirti daugiau dėmesio, nepaleisti nuo pavadėlio. Derėtų atsiminti, kad akli šunys nebetinkami ir sargybai.
Vertas gyventi
Tie, kurie susidūrė su keturkojų aklumu, pasakoja, kad sunkiausios pirmosios dienos.
Tuomet būtina pagelbėti savo šuniui, t. y reikia jam padėti įveikti iškylančius sunkumus.
Tik šeimininkams kantriai ir geranoriškai padedant, šunelis išmoks orientuotis tamsoje.
Kiek kitokie bus ir pasivaikščiojimai su šunimi: pamatę priešais šunį atsiradusią kliūtį, turėsite jį įspėti, o dar geriau – vedžioti už pavadėlio.
Ilgainiui jis įsidėmės komandas, taps paklusnesnis ir atidesnis nei buvo iki tol.
Namuose keturkojis taip pat turės pratintis gyventi iš naujo, todėl nevertėtų perstatinėti baldų.
Tegul būna jam įprasta aplinka. Po kurio laiko šuo pradės orientuotis, ir nė nepajusite, kad kažkas ne taip. Tik duokite laiko. Su kiekviena naujove būtina apsiprasti.
Gyvenimas tęsiasi ir užmerktomis akimis.