Apsukrūs, sunkaus darbo nebijantys tautiečiai, per kelerius metus sukaupę pradinį kapitalą, steigia savo įmones ir bendroves
Iš Lietuvos Kristina ir Dainius išvažiavo viską palikę, pasiėmę tik tiek, kiek tilpo į du lagaminus. Du jauni žmonės išvyko su didelėmis viltimis užsidirbti ir įsigyti daugiau, nei turėjo ir paliko, tačiau tikrai nesitikėdami, kad svečioje šalyje pradės savo verslą. Kol sukaupė pradinį kapitalą, dirbo daug ir sunkiai. Vėliau Kristina įkūrė kirpyklą, o Dainius – autoservisą.
Kol kas į Lietuvą jie grįžti neketina ir vienu balsu tvirtina, kad būti verslininku Jungtinėje Karalystėje kur kas lengviau nei gimtinėje. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad čia pinigai auga ant medžių. Net ir tuomet, kai esi ne samdinys, o pats sau ponas, reikia daug ir sunkiai dirbti.
Siūlo įvairias paslaugas
Lietuviams, dirbantiems ir gyvenantiems Didžiojoje Britanijoje, skirtame interneto puslapyje mirgėte mirga skelbimai, kuriuose savo paslaugas siūlo iš Lietuvos atvykę įvairių sričių specialistai.
Jie yra įsteigę kompiuterių priežiūros, buhalterijos, finansinių bei teisinių konsultacijų, krovinių pervežimo, statybos įmones, savo paslaugas siūlo medikai, odontologai, fizioterapeutai. Apsipirkti tautiečiai kviečiami lietuvių įkurtose parduotuvėse, pavalgyti – lietuvių kavinėse.
Paskambinus į Londone veikiantį grožio saloną „Kristina” pakėlusi ragelį moteris prakalbo angliškai. Tačiau nė kiek nenustebo, išgirdusi lietuvišką pasisveikinimą.
„Didžioji mano klientų dalis – lietuviai, dirbantys ir gyvenantys Londone. Dar yra daug lenkų, rusų, ukrainiečių, šiame rajone gyvenančių įvairiausių tautybių imigrantų – afrikiečių, indų, pakistaniečių. Britų čia gyvena nedaug, bet ir jie užsuka pas mus”, – aiškina salono savininkė Kristina.
Juos vilioja gera paslaugų kokybė ir nedidelė kaina. Kirpimas čia vidutiniškai kainuoja apie 12 svarų, o britų salonuose – ne mažiau kaip 50.
Kristinai Ostapec – vos dvidešimt ketveri. Ji Didžiojoje Britanijoje gyvena jau ketverius metus. Kirpėja ji dirbo Šiauliuose, po to – Vilniuje, tačiau pamatė, kad iš to neprasigyvens ir nusprendė išbandyti laimę Londone.
Atvykusi iš pradžių galvojo dirbti viešbutyje, tačiau pasitaikė galimybė įsidarbinti lietuviškame grožio salone. Pusantrų metų jame dirbo neskaičiuodama darbo valandų.
Tikslas, kurį užsibrėžė, – sukaupti pinigų ir atidaryti savo kirpyklą. Ši svajonė išsipildė prieš pusantrų metų. Verslo startui užteko 15 tūkst. svarų, kuriuos pavyko sutaupyti.
Moteris susirado kirpyklai tinkamas patalpas, jas išsinuomojo, įsigijo minimalią įrangą. Iš pradžių įsirengė tik dalį patalpų, vėliau – likusias. Skirtingai nei Lietuvoje, šioje šalyje kirpyklos paprastai įrengiamos kukliai, be nereikalingos prabangos, išskyrus aukščiausios klasės salonus.
„Iš tiesų nustebau, kad Anglijoje kur kas mažesnė biurokratija, jei nori atidaryti kirpyklą. Jei tik turi pinigų pradžiai, moki mokesčius, nors ir esi eilinis žmogelis, tau suteikiamos visos galimybės pradėti savo verslą. Lietuvoje irgi turėjau tokių minčių, bet supratau, kad be pažinčių nieko nebus”, – lygina moteris.
Vėliau Kristina po truputį verslą plėtė, salone imta teikti soliariumo, masažo, kosmetologines paslaugas. Šiuo metu, be savininkės, jame dirba dar penkios darbuotojos – trys kirpėjos, dvi manikiūrininkės ir kosmetologė, beje, taip pat lietuvės.
Didelių galimybių šalis
„Atidaryti savo saloną – kiekvienos kirpėjos svajonė. Vykdama dirbti į Angliją tikrai netikėjau, kad tai pavyks padaryti taip greitai. Pasisekė, kad radau gerai apmokamą darbą. Įsitikinau, kad Didžioji Britanija – didelių galimybių šalis. Nėra ko nė lyginti su Lietuva”, – svarsto moteris.
Tačiau konkurencijos netrūksta: Kristinos žiniomis, vien tik Londone, be jos, yra dar 7 ar 8 lietuvių kirpyklos. Ir pinigai ant medžių tikrai neauga, nors daugelis lietuvių, čia niekuomet nebuvusių, kaip tik taip įsivaizduoja. Nenori įdėti nei pastangų, o tik pinigus saujomis žarstyti. Tačiau jei nebijai sunkaus darbo, esi užsispyręs, ambicingas, tikrai pasieksi, ko nori.
Kristina nesigaili, kad atvyko dirbti ir gyventi į Angliją. Jos gyvenimas čia susiklostė sėkmingai. Ne tik rado savo nišą, lydėjo sėkmė kuriant verslą, bet ir sutiko mylimą žmogų, už kurio neseniai ištekėjo. Jis taip pat lietuvis, atvykęs dirbti ir gyventi į Londoną. Čia jie abu ir susipažino. Kristinos vyras dirba statybose.
Neseniai pora paėmė paskolą iš banko 25-eriems metams ir įsigijo sublokuotą namą Londone su dviem kiemeliais už 170 tūkst. svarų. Kaina sąlyginai nedidelė, nes namas yra pigesniame rajone.
Pradinei įmokai panaudojo šeimos santaupas. Dažnai britai stebisi, kad lietuviai tai gali sau leisti, bet nieko čia keisto: jie nevaikšto kas vakarą į barą, neperka pusgaminių, maistą gamina patys, todėl daug sutaupo.
„Dabar jau galime sau leisti retsykiais ir paatostogauti, nors dirbame daug, bet ir pailsėti reikia. Buvome Egipte, Kenijoje”, – pasakoja Kristina. Vasarą, savaitgaliais ji kartu su vyru važiuoja į Anglijos pajūrį. Susitinka ir su draugais, tarp kurių daugiausiai lietuvių. Kartu švenčia gimtadienius, vaikšto į svečius.
Tačiau iki šiol Kristina pati kerpa klientus. Tik dabar leidžia sau pasiimti dvi laisvas dienas per savaitę. Anksčiau nedirbdavo tik sekmadieniais. Prireikus, jei yra klientų, dirba ir iki vėlyvo vakaro, ir savaitgaliais. Juk nežinai, kokia diena bus ryt, gal neužsuks nė vienas.
„Pradžioje, kol įsibėgėsime, turiu pati viską prižiūrėti, pati daug dirbti, nes kitaip verslas strigs. Tačiau tikiuosi, kad ateityje galėsiu kiek atsitraukti”, – svarsto pašnekovė.
Savo artimiausią ateitį lietuvių šeima sieja su Anglija. „Niekuomet nesakyk niekada. Kai parvažiuojame atostogų į Lietuvą, nesinori išvažiuoti, ima atrodyti, kad būtų geriau likti. Tačiau kai pradedi skaičiuoti, kiek čia galėtum uždirbti, kaip reikėtų pragyventi, ir tie skaičiai nesutampa, atsidusęs vėl krauniesi lagaminus”, – apgailestauja Kristina.
Investicijos į saloną ir į būstą padeda jaustis užtikrintiems dėl rytdienos, ramesniems dėl ateities. Gali planuoti savo gyvenimą bent kelerius metus į priekį. Kita vertus, visada žinai, kad jei nebesiseks, nesinorės ar kas nors pasikeis, galėsi viską parduoti ir grįžti ne tuščiomis rankomis.
Nereikia bijoti tikrintojų
Paskambinus į viename Londono rajonų esantį autoservisą „Dan Auto” pasigirsta lietuviškas „Klausau”. Jo savininkas Dainius – buvęs kaunietis. Į Didžiąją Britaniją jis sakosi atvykęs prieš ketverius metus. O prieš pusantrų įkūrė savo autoservisą. „Ir pats stebiuosi, laikas bėga kaip vanduo. Kol kas tikrai nesigailiu, čia kur kas geriau sekasi nei Lietuvoje. Didžiojoje Britanijoje – didesnės galimybės”, – sako vyriškis.
Visą gyvenimą automobilių remontu užsiimantis vyriškis gimtinėje savo verslo neturėjo, dirbo kitiems. Ir tokių minčių nelabai kilo, nes jei namuose po darbo bandydavo remontuoti automobilius, norėdamas papildomai užsidirbti, tuoj sulaukdavo kaimynų pykčio ir pavydo: vieni puldavo skųsti, kiti rėkdavo negalį pakęsti triukšmo.
Atvykęs į Londoną Dainius iš pradžių taip pat dirbo kitiems remontuodamas automobilius, nes reikėjo sukaupti pradinį kapitalą. Per tą laiką gerai ištyrinėjo rinką, perprato situaciją, surado pažįstamų, dirbančių šioje srityje, iš kurių sužinojo daug naudingų dalykų.
„Galiu pasakyti tik viena: savo verslą pradėti čia daug lengviau. Lietuvoje išsyk mokesčiai užpjauna, o Anglijoje pirmuosius dvejus metus esi nuo jų visiškai atleistas: kol plėtosi verslą, ant kojų atsistosi. Ir būriai tikrintojų nepuola, skirtingai nei gimtinėje. Pabandyk autoservisą ar garažą atsidaryti, gaisrininkai tuoj prisistatys, po to aplinkosaugininkai ramiai dirbti neleis”, – pasakoja pašnekovas.
Šiuo metu Dainiaus autoservise dirba 4 lietuviai. Remontuoti tenka daugiausiai migrantų iš Lietuvos automobilius, taip pat rusų, lenkų. „Ir visokių kitokių spalvų odos – geltonų, raudonų”, – juokauja verslininkas.
Britai dėl automobilių remonto nesuka galvos – jį patiki dideliems autoservisams, nes didžiąją dalį išlaidų apmoka draudimas. Tačiau juose darbo kokybė ne pati geriausia, sako lietuvis.
„Aišku, visko būna ir turint savo verslą, pasitaiko ir geresnių, ir prastesnių periodų, tačiau smagu, kad kai dirbi sau, niekam nieko nesi skolingas. Vis dėlto nepaisant to, kad esi savininkas, turi dirbti labai daug. Dažną dieną nerandu laiko sugrįžti į namus pavalgyti”, – aiškina vyriškis.
Prieš metus pas jį į Londoną atvyko ir žmona su vienuolikmete dukra. Iki tol trejus metus jis čia šeimos gerovei klojo pamatus vienas. Žmona taip pat dirba – statybose, dukra čia neseniai baigė pirmuosius mokslo metus. Kol kas dar visi gyvena nuomojamame bute, bet ateityje galvoja įsigyti savo būstą.
„Pinigais į kairę ir į dešinę nesitaškome, bet nereikia, kaip Lietuvoje būdavo, einant į parduotuvę galvoti, ar gali nusipirkti patikusį daiktą, net jei jis ir nėra pirmo būtinumo. Dabar piniginė jau leidžia jaustis laisvesniu žmogumi, žinai, kad ir už butą sumokėti užteks, ir maistui, ir dar taupyti liks”, – kalba pašnekovas.
Lietuvoje jis sako negalėdavęs sau leisti nė į restoraną nueiti, o drabužius dažniausiai pirkdavęs Gariūnuose.
Londone dėl to nebetenka sukti galvos. Nieko nereiškia papietauti kavinėje, apsipirkti firminėse parduotuvėse, savaitgalį paiškylauti po miestą, nueiti į kiną.
„Čia jauti, kad gyveni normalų gyvenimą, laisvai kvėpuoji. Visiems sekasi, viens kitam nepavydi. Visai kitos problemos, ne vien kaip išlikti”, – apibendrina pašnekovas.
🙄