Seimas trečiadienį papildė Atmintinų dienų įstatymą šešiomis naujomis datomis. Tačiau Lietuvos istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis apgailestauja, kad tarp jų įtrauktos dienos, nevertos minėjimo.
Lietuvos istorijos instituto darbuotojams užkliuvo į Atmintinų dienų sąrašą įrašyta sausio 15-oji, kuri bus minima kaip Klaipėdos krašto diena, ir spalio 16-oji – Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena.
Istorikai Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui siūlė šių dienų atsisakyti.
Žudyti Vokietijos piliečiai
Spalio 16 d. pasiūlę įtraukti politikai laiko, kad 1944 m. šią dieną dvi Sovietų Sąjungos generolo Ivano Černiachovskio trečiojo Baltarusių fronto 5-oji ir 11-oji armijos įsiveržė į Karaliaučiaus kraštą ir pradėjo sistemingą gyventojų naikinimą.
Tačiau istorikas A.Nikžentaitis pastebi, jog tikrasis puolimas prasidėjo spalio 18 d., o tądien užpultose teritorijose vadinamųjų mažlietuvių beveik negyveno. „Apskritai Raudonoji armija neturėjo intencijos žudyti tik mažlietuvius, nes naikinimas buvo nukreiptas prieš visus Vokietijos piliečius, nors, žinoma, žuvo ir mažlietuvių šeimų. Bet aiškiai apibrėžta genocido sąvoka reiškia sistemingą ir tikslingą etninės grupės naikinimą”, – teigia istorikas.
Jis suabejojo, ar apskritai tais laikais reiktų kalbėti apie Mažąją Lietuvą, esą ji pradėjo nykti jau 1918 m. po Versalio taikos sutarties, o visai išnyko A.Hitlerio laikų Vokietijoje.
Okupacija tapo vertybė?
1923 m. sausio 15 d. Klaipėdos krašte prasidėjo sukilimas. Tačiau istorikas A.Nikžentaitis teigia, kad žodį sukilimas reiktų dėti į kabutes. „Istorikai jau prieš dešimtmetį išsiaiškino, kad tai nebuvo sukilimas, nes jis organizuotas Kaune, o vykdė Lietuvos šauliai. Tai – ne kas kita, kaip Klaipėdos krašto prijungimas, o jei vartotume kietesnį žodį – okupacija”, – aiškina A.Nikžentaitis.
Anot jo, taip nusižengiama kultūrinės atminties formavimo principams, kad į atmintinų dienų sąrašus įtraukiami tik tie faktai, kurie ir dabar laikomi idealais, siekiamybe. „Reikia suprasti, kad okupacija, prievartos naudojimas šių dienų Lietuvoje laikoma vertybe”, – stebėjosi istorikas.
„Šitos dienos įteisinimo fone mes atsisakome savo nekaltybės, kurią įsivaizdavome turį dėl Lenkijos įvykdyto Vilniaus krašto užgrobimo. Kaip reaguotume, jei lenkai į savo atmintinų dienų sąrašą įtrauktų šią dieną?” – klausė A.Nikžentaitis.
Vis dėlto istorikas pripažįsta, kad Klaipėdos krašto sukilimo organizavimas buvo bene drąsiausias tarpukario Lietuvos valdžios politinis ir diplomatinis žingsnis, nes dėl to buvo susitarta ir su Vokietija, ir su TSRS. „Be abejo, jei nebūtų to sukilimo, Klaipėdą matytume kaip savo ausis”, – pripažįsta istorikas.
Minėti sukilimo, kaip Klaipėdos krašto, dieną pasiūlęs Seimo narys Vaclavas Stankevičius atmeta istoriko argumentus. „Jokiu būdu tai nebuvo okupacija, Klaipėdos kraštas prijungtas prie Lietuvos… tai labai kilnus poelgis, garbingas mūsų šaulių žygdarbis, – įsitikinęs politikas. – Kas buvo tada, nereikia vertinti iš šios dienos pozicijų.”
Pasak V.Stankevičiaus, ši diena buvo minima visą tarpukario laikotarpį, šventėse dalyvaudavo ir prezidentas, ir ministras pirmininkas, tad jis tenorėjęs sugrąžinti senas tradicijas.
Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkė Audronė Pitrėnienė pripažino, jog svarstant naują Atmintinų dienų sąrašą kilo daug diskusijų, tačiau esą buvo pakankamai įsigilinta į problemą ir priimtas tinkamas sprendimas.
„Eilinį kartą pasirodėme aborigenais, – kitokios nuomonės išliko A.Nikžentaitis. – Bet Seimas turi teisę priimti politinį sprendimą.”