Kas nekeliavo kalnuotais kraštais, tas tikrai nesupras, ką tai reiškia važiuoti siaurais vingiuotais kalnų kelias, vadinamaisiais serpantinais, kurie, rodos, veda į prarają. Tokia yra Albanija – kontrastų šalis, kokios dar neteko matyti. Patys albanai ją vadina Škiperija, arba Erelių žemė.
Vežė geresniu keliu
Mūsų trumpos kelionės į Albaniją tikslas – pirmosios UEFA Čempionų lygos FK „Ekranas” rungtynės su Albanijos čempionu KF „Elbasani”. Kelionė po šią šalį prasidėjo Tiranos Motinos Teresės oro uoste. Nuo Tiranos link Adrijos jūros pakrantėje stovinčio vieno seniausių Albanijos miestų, pagrindinio šalies uosto Durres – maždaug pusės valandos kelias (jei tokiu jį galima pavadinti, nes labai duobėtas, kartais asfaltą pakeičia žvyras, o kelyje pasirodantys šunys, asilai – savaime suprantamas dalykas).
Šis senovinis miestas, besidriekiantis šalia įspūdingai mėlynos Adrijos jūros, yra antras pagal dydį kol kas dar paslaptingos ir išties gamtos grožiu pritrenkiančios Balkanų šalies miestas. Palyginti su šalies sostine, tai išties nedidelis miestas – jame priskaičiuojama per 95 tūkstančius gyventojų, o Tiranoje – per 700 tūkstančių.
Į patį Durres miestą, iš kurio jūra per valandą galima pasiekti pietinės Italijos krantus, neužsukome. Mūsų kelionės tikslas buvo dar už pusantros valandos kelio esantis ketvirtas pagal dydį Elbasano miestas, įsikūręs pačioje valstybės širdyje – Pindus kalnų papėdėje, gražiame slėnyje.
Kelias per Durres Elbasano link, pasak pačių albanų, yra geriausias. Vietos vairuotojo teigimu, panorėjus sostinę galima pasiekti trumpesniu keliu – per kalnus.
Beveik 84 tūkst. vietos gyventojų priglaudęs Elbasanas pasitinka įspūdingo dydžio metalurgijos gamykla. Užtat pačiame mieste nieko įspūdingo neišvysi, nors vietos gyventojai didžiuojasi senovę menančia akmens siena, kuri buvo pastatyta dar Otamanų imperijos laikais – saugoti miestą nuo turkų antpuolių.
Elbasano centre – dar vienas miestiečių pasididžiavimo objektas – bokštas su laikrodžiu. Miestas taip pat turi universitetą, kino ir dramos teatrus. Užtat tokių prekybos centrų kaip mūsų „Iki” ar „Maxima” nė su žiburiu nerasi.
Kadangi prieš rungtynes „Ekranas” futbolininkai ilsėjosi, o Elbasanas keliautojų iš Lietuvos širdžių nepavergė, 12-os žmonių grupelė nusprendė keliauti į sostinę.
Iki Tiranos – 45 kilometrai. Išsinuomojome du mikroautobusus ir, nieko bloga nenujausdami, leidomės į kelionę: manėme Tiraną pasieksiantys per pusvalandį. Deja, mūsų lūkesčiams išsipildyti nebuvo lemta. Važiavome neįtikimai siaurais ir vingiuotais kalnų keliais, o pažvelgus pro automobilio langą atsiverdavo įspūdingos prarajos. Kelionės pradžioje dar bandėme šiuos vaizdus fotografuoti, tačiau labai greit, sukaupę visas jėgas, raminome save, kad gyvensime ilgai kaip albanai, jei tik nemirsime iš baimės.
Kelionės į Tiraną apogėjus buvo pakilus kalnų serpantinu į maždaug 1050 m aukštį. Čia atsivėrę vaizdai buvo nenusakomi. Adrenalino kiekis – irgi: vienam bendrakeleiviui net sušlubavo sveikata, tad teko sustoti trumpo poilsio.
Šalikelėje – kryžiai
Ne itin optimistiškai kelionei po Albaniją nuteikia šalikelėse stovintys kryžiai arba paminklai mirusiesiems.
Tačiau ypač į akį krito tai, kad Albanijoje yra nepaprastai daug mersedesų ir automobilių plovyklų. Tarsi kiekvienas tikras albanas per gyvenimą turėtų nusipirkti mersedesą, bent kartą jį nuplauti automobilių plovykloje ir nukristi su juo nuo skardžio. Juokai juokais, tačiau viename tarpeklyje, maždaug 500 m gylyje, keliaudami matėme pakibusį baltą automobilį. Avariją pakeliui irgi teko regėti. Laidotuvių procesiją – taip pat. Mums ji tapo nenumatyta kliūtimi: kilometrą iki kapinių paskui procesiją teko važiuoti daugiau nei pusvalandį, mat lenkti laidotuvių eiseną Albanijoje jokiu būdu negalima.
Pasitinka monumentas
Tiraną pasiekėme po pusantros valandos (laimė, kad atgal į Elbasaną grįžome šiek tiek greičiau, nors ir lijo lietus – pavakary jau nebebuvo tokio didelio automobilių judėjimo).
Visos kelionės metu vairuotojas, angliškai nesuprantantis nė žodžio, lietuviams gestais ir be paliovos kartojamais žodžiais „kaput socializm” siūlė dairytis aplinkui, aiškino, kur koks miestelis pastatytas ir kas jį statė, nors mums būtų buvę drąsiau, jei jis būtų visą dėmesį sutelkęs tik į kelią. Kiek aprimome tik sužinojome, kad vairuotojas – tikras profesionalas, jau 32 metus važinėjantis tolimaisiais maršrutais į Kroatiją, Čekiją, Bulgariją.
Pribloškė, kaip akivaizdžiai Albanijoje dar juntama komunistinė praeitis. Visur matyti bunkeriai – miesteliuose, netoli namų, laukuose. Klesti lauko prekyba: vietos gyventojai siūlo namų sąlygomis spausto alyvuogių aliejaus, arbūzų, citrinų, kitų vaisių ir daržovių.
Gerbia didvyrį
Tirana mus pasitiko didingu Motinos Albanijos monumentu, kylančiu virš miesto ant aukštos kalvos, ir… šiukšlynais. Pravažiavome ir šalies prezidento rezidenciją.
Sostinės centras pasirodė pakankamai modernus. Centre dauguma namų statyti komunistinio režimo laikais, užtat sostinės priemiesčiai – atskira istorija.
Tiraną supa neaprėpiami neteisėtų pastatų, išdygusių čia per paskutinius dešimtmečius, plotai. Nelegalios statybos ir nelegalių statinių griovimas platinant gatves sudaro visiško chaoso įspūdį, tarsi būtum atsidūręs žemės drebėjimo nusiaubtoje zonoje. Kraštovaizdį praskaidrina nebent vienas kitas nešuliais apkrautas asiliukas ar ant plokščio stogo vėjyje besiplaikstantys skalbiniai.
Tirana išsidriekusi Daičio kalno papėdėje. Per miestą tekanti Lanos upė panašesnė į upelį ar platų griovį. Miesto centre – nemenkos apimties pastatas iš stiklo ir betono, albanų vadinamas Piramide. Dabar ten vyksta įvairūs kultūros renginiai, konkursai, tarptautinės parodos, o vos prieš keliolika metų šiame pastate Envero Chodžio, Albanijos darbo partijos generalinio sekretoriaus, mauzoliejus.
Tiesa, sostine Tirana tapo tik 1920 metais, nors jos istorija prasideda dar XVII a. – tada turkai įkūrė šį miestą. Ir su senovės paminklais Tiranai pasisekė mažiau nei kitiems miestams – čia nėra senamiesčio, nėra antikinių griuvėsių, senovinių tvirtovių, akmenimis grįstų gatvių. Yra tik erdvi svarbiausia šalies Skanderbego aikštė nuo kurios į visas puses eina pagrindinės Tiranos magistralės. Aikštės viduryje – didelis fontanas, aplink kurį be paliovos rieda signalizuojantys automobiliai, motociklai ir bando eismą reguliuoti ryškiai žaliomis liemenėmis vilkintys policininkai.
Skanderbego aikštės pakraščiuose ratu išsidėstę itin įdomūs objektai, kurių kiekvienas jau seniai tapo vizitine Tiranos kortele. Vienas iš jų – paminklas žmogui, kurio garbei pavadinta ne tik aikštė, bet ir daugybė kitų šalies vietų. Tai albanų tautos didvyris, kunigaikštis Gjergis Kastriotis, kurį visi vadina Skanderbegu. Šalia jo statulos ant stiebo plevėsuoja didžiulė raudona vėliava su juodu dvigalviu ereliu – tautinė šalies vėliava, o kadaise – Kastriočių dinastijos vėliava.
Netoliese – Osmanų epochos paminklas – Etem Bėjaus mečetė, šalia jos – Sargybos bokštas. Priešingoje aikštės pusėje – įspūdingas Istorijos muziejaus pastatas, Opera ir Nacionalinė biblioteka. O tarp jų – 15 aukštų viešbutis „Tirana International”.
Tiranoje senų pastatų nedaug, o jeigu tokių pasitaiko, tai jie dažniausiai buvo pastatyti XX a. pradžioje.
Miestas turi Tarptautinį universitetą, Parlamento pastatą, Estrados bei dramos teatro rūmus, daug ministerijų ir ambasadų. Tiesa, Lietuvos konsulatas yra ne Albanijoje, o Graikijoje.
Grįždami į Elbasaną, sustojome papietauti šalikelės kavinukėje – valgėme daug daržovių bei ėrieną. Kas atsigėrė vietinio nestipraus ir švelnaus skonio alaus, kas sulčių, gardžiavomės vietiniu varškės desertu. Visa tai mums pasiūlė paragauti padavėjas (nors angliškai su juo susikalbėti nepavyko). Jo pasiūlymu likome patenkinti – kaip ir kaina. Kadangi visi valgėme (galima teigti, kad persivalgėme) tą patį maistą, tai sumokėjome po 1100 lekų (apie 30 litų). Kelionė pirmyn ir atgal mums kainavo po 1000 lekų (28 litus). O už 3,5 kg baklažanų atidavėme vos 300 lekų, arba 8,4 lito.
Vizų nereikia
Vykstant į Albaniją Europos Sąjungos šalių piliečiams vizų nereikia, tačiau įvažiuojant į šalį imamas 10 JAV dolerių mokestis. Klimatas – Viduržemio jūros regiono: vasara karšta ir sausa, žiema – švelni ir lietinga. Piniginis vienetas – lekas. 100 lekų – 2,8 lito, arba vienas euras – 130 lekų. Tiesa, bankuose už vieną eurą teduoda 123 lekus.