Panevėžietė Liuda Janulienė krūpteli kaskart, išgirdusi lekiančio ugniagesių automobilio sireną.
Praėjusių metų rudenį moteris buvo patekusi į gaisrą, po kurio jos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.
Liepsnos iš L.Janulienės atėmė ką tik suremontuotus namus Senamiesčio gatvėje, baldus, buitinę techniką, namų apyvokos daiktus. Per gaisrą smarkiai nukentėjo ir pati šeimininkė.
L.Janulienė apdegė visą nugarą, galvą, pečius, rankas. Ji ilgai gydėsi Kauno klinikų nudegimų skyriuje, kentė nežmoniškus skausmus. Moteris iki šiol dar nepasveiko.
Tačiau padegėlė tvirtina, kad už fizinį skausmą dar baisesnė yra širdgėla.
„Jaučiu kaltę, kad su moksleive dukra likome benamės. Galėjau apdrausti namus, bet galvojau, jog nelaimės mus aplenks. Dabar visus pažįstamus įspėju, kad negyventų tik šia diena”, – liūdnai kalbėjo L.Janulienė.
Vis dėlto moteris rado jėgų nugalėti ją apėmusią neviltį. L.Janulienė pasiryžo atstatyti sudegusius namus.
„Apie vidaus įrengimą dabar net nesvajoju. Svarbiausia, kad sienos ir stogas virš galvos būtų”, – sakė prieš gaisrą dviejų kambarių bute mediniame name gyvenusi moteris.
Kol kas L.Janulienei sunkiai sekasi atstatyti sudegusius namus. Moterį apstulbino statybinių medžiagų kainos ir meistrų paslaugų brangumas.
Gyvybę išgelbėjo kaimynas
Gaisras namo, kuriame iš viso gyveno 4 šeimos, antrame aukšte esančiame L.Janulienės bute kilo praėjusių metų lapkričio 23-iosios naktį.
Nelaimės metu moteris ir jos dukra miegojo skirtinguose kambariuose. Ponia Liuda per miegus išgirdo kažką pokšint ir šaudant. Pamanė, kad tai fejerverkai, todėl nekreipė dėmesio.
Atsibudo nuo dūžtančio stiklo garso. Kitapus gatvės gyvenantis kaimynas išdaužė kambario, kuriame L.Janulienė miegojo, langą. Naktį prie verkiančio kūdikio atsikėlęs vyras pamatė, kad dega kaimynės namai.
Išgąsčio apimta L.Janulienė atidarė duris į koridorių – ten jau siautė ugnis. Moteris metėsi atgal į kambarį, bet ją pasivijo liepsnų liežuviai.
L.Janulienės dukra sumojo, kad reikia šokti pro langą lauk, antraip jos neišsigelbės. Motina ir dukra išlindo pro langą ir nušoko ant pastogės, nuo ten jas nukėlė subėgę žmonės.
Atsidūrusi ant žemės ponia Liuda pajuto siaubingą skausmą. Jai apdegė nugara, plaukai, pakaušis, rankos. Sąmonės moteris neprarado, todėl pamena, kad atvykę greitosios medicinos pagalbos medikai jai suleido nuskausminamųjų ir išgabeno į ligoninę.
L.Janulienės dukra nenukentėjo, tačiau irgi buvo nuvežta į ligoninę. Viena likusi mergaitė naktį neturėjo kur dėtis.
Iš ligoninės paauglė pateko į laikinuosius vaikų globos namus, vėliau ją priglaudė bendraklasės šeima.
Nustelbė gimdymo skausmą
Panevėžio ligoninėje L.Janulienė iškart buvo paguldyta į reanimacijos skyrių.
Po paros ligonę išvežė į Kauno medicinos universiteto klinikas, į specializuotą nudegimų skyrių.
Pasak moters, čia ji patyrė tokias kančias, kokių neįsivaizdavo ir nematė dirbdama medicinos seserimi Vilniaus ligoninėse.
„Kai mokiausi medicinos mokykloje, dėstytojai aiškino, kad gimdymo skausmas yra pats stipriausias, bet iš savo patirties galiu pasakyti, jog nėra baisesnio skausmo už tą, kurį sukelia nudegimas”, – tvirtino ji.
Labiausiai nudegusi L.Janulienės nugaros ir pečių oda nekrozavo. Ligonei grėsė infekcija, galėjusi užkrėsti kraują.
Reikėjo šalinti mirusią odą. L.Janulienei ant odos buvo tepamas sieros tepalas, jis labai graužė. Su šiuo tepalu ligonei reikėjo išbūti dvi dienas.
Kadangi iškart pašalinti mirusios odos nepavyko, procedūrą teko kartoti antrą kartą. Moteriai vėl teko dvi paras kentėti sieros tepalo graužimą.
„Skausmas – nežmoniškas. Nuskausminamųjų gydytojai nenorėjo duoti, sakė, kad negerai sveikatai”, – prisimena ji.
Sukrėtė ligonių mirtys
Pasak moters, nudegimų skyriuje iš skausmo rėkdavo net vyrai.
Kelios L.Janulienės palatos kaimynės mirė. Labiausiai panevėžietę sukrėtė vienos 41 metų moters mirtis.
„Ji buvo labai smarkiai apdegusi, visas kūnas juodas kaip anglis. Kalbėjomės apie ją ištikusią nelaimę, ji pasakojo apie savo šeimą, ir staiga nebėra žmogaus”, – pasakojo ponia Liuda.
Moteris ištvėrė odos persodinimo operaciją ir kiek sustiprėjusi buvo išleista namo. Grįžti, žinoma, nebuvo kur.
L.Janulienė laikinai apsigyveno pas draugę, vėliau miesto savivaldybė jai iki šių metų rugsėjo išnuomojo vieno kambario butą name be patogumų Smėlynės gatvėje. Čia moteris su dukra glaudžiasi iki šiol.
Santaupos greitai ištirpo
Iki nelaimės L.Janulienė dirbo vienoje sociologinius tyrimus atliekančioje bendrovėje, apklausdavo gyventojus.
Atlyginimas buvo vos keli šimtai litų, bet moteriai darbas patiko. Be to, masažo kursus baigusi ponia Liuda susirasdavo papildomo darbo.
Viena dukterį auginanti L.Janulienė sugebėjo namuose pasidaryti remontą. „Prašmatnu pas mane, žinoma, nebuvo, bet tvarkinga. Deja, gaisras viską sunaikino”, – sakė ji.
Padegėlė džiaugiasi turėjusi 2 tūkstančius litų santaupų. Iš tų pinigų ji gyveno kelis mėnesius, pirko vaistus.
L.Janulienei reikėjo daug tvarsliavos, nes žaizdas teko perrišinėti kasdien. Tūbelės nudegimus gydančio tepalo pakakdavo tik vienai dienai. Santaupos labai greitai ištirpo.
„Nebeįstengiau įpirkti reikalingų vaistų. Gydžiausi liaudies medicina. Teta pagamino jonažolių aliejaus, juo tepiau žaizdas. Jos nesugijo, bet bent jau skausmą apmalšino. Šaltalankių aliejus – taip pat geras vaistas, bet man buvo per brangus”, – pasakojo ponia Liuda.
Moteris nerimauja, kad žaizdos dabar virsta gumbuotais randais. Dėl pinigų stokos ji vis atidėlioja kelionę į Kauno klinikas.
Meistras pasišaipė iš moters
L.Janulienei prireikė laiko atsigauti po patirtos didelės fizinės ir dvasinės traumos.
„Buvau smarkiai palūžusi. Atrodžiau baisiai, apdegusį pakaušį slėpiau po peruku. Nenorėjau su niekuo bendrauti. Širdy džiaugdavausi, kad gatvėje manęs neatpažįsta draugai ir nereikia su jais kalbėtis”, – atvirai pasakojo ji.
Laikas – geriausias gydytojas. Geriau pasijutusi ponia Liuda ėmė rūpintis, kaip atstatyti sudegusį butą. Geras akstinas tam buvo tetos nedidelė materialinė parama bei vienkartinė 1200 litų dydžio miesto savivaldybės pašalpa.
L.Janulienė tikėjosi su keliais tūkstančiais litų susiręsti sienas ir užsidengti stogą. Moteris net pyktelėjo, kai į gaisravietę atsivestas meistras iš jos pasišaipė.
„Kai jis pasakė, kad prireiks mažiausiai 20 tūkstančių litų, nepatikėjau. Tačiau netrukus supratau, jog meistras buvo teisus”, – kalbėjo L.Janulienė. Jai greitai teko nutraukti statybas.
Moteris išgyvena, kad sveikata jai dar neleidžia dirbti. Ji nori kuo greičiau sustiprėti. „Kai pasveiksiu, dirbsiu bet kokį darbą”, – sakė L.Janulienė.
Ponia Liuda norėtų susirasti darbą pagal savo profesiją, tačiau jos slaugytojos licencija seniai pasibaigusi. Norint ją atnaujinti, tektų lankyti kursus, o jiems dabar moteris neturi pinigų.
L.Janulienės buvęs vyras šeimai materialiai nepadeda, jis yra bedarbis.
Padegėlė sakė visą gyvenimą buvusi optimistė. Tokia tikisi išliksianti ir ateity.