Kazanėje „Žalgirio” ir „Lietuvos ryto” sirgaliai sulaukė didžiulio dėmesio

Rusijoje vykusiame ištikimiausių trijų šalių krepšinio gerbėjų sąskrydyje dalyvavo ir šios šalies gynybos ministras Sergejus Ivanovas

Kazanėje vykusiame tarptautiniame sirgalių suvažiavime rusai ir ukrainiečiai daug geriau žinojo „Žalgirį”, negu „Lietuvos rytą” ir vilniečių komandos gerbėją iš pradžių vadino kauniečiu, žalgiriečiu. Tačiau dviejų geriausių mūsų šalies komandų gerbėjai buvo labai draugiški ir vieningi kaip kumštis.

„Mes atstovavome Lietuvai, o pagarbos ir dėmesio Rusijoje sulaukėme net per daug”, – šypsojosi 35 metų Kauno „Žalgirio” krepšinio gerbėjų klubo „Žalioji mirtis” prezidentas Ričardas Petrauskas.

Vietoje nenaujo automobilio – kelionė

Antrajame sirgalių suvažiavime, kuris vyko liepos 2 – 9 dienomis, dalyvavo apie 50 krepšinio aistruolių: devynių Rusijos, trijų Ukrainos ir dviejų Lietuvos krepšinio klubų lyderiai. Kauno „Žalgiriui” atstovavo R.Petrauskas, „Lietuvos rytui” – Antonas Sventickis su gyvenimo drauge Jūrate Putyte ir jų penkerių mėnesių sūneliu.

„Gaila, bet festivalį ignoravo išpuikę Maskvos CSKA klubo sirgaliai, – apgailestavo R.Petrauskas. – Tačiau išvyka pranoko visus lūkesčius: susitikome net su Rusijos viceprezidentu ir gynybos ministru Sergejum Ivanovu, Rusijos krepšinio federacijos prezidentu Sergejum Černovu, žaidėme krepšinį, apsvarstėme Europos krepšinio sirgalių asociacijos įkūrimo perspektyvas, išrinkome tarybą, gyvenome Kazanės „Uniks” bazėje, pamatėme krepšinio bei ledo arenas, plaukiojome Volga”.

Lietuviai į Kazanę vyko traukiniu per Maskvą. Iš anksto rusų sirgaliams išsiuntę asmens dokumentų kopijas, bilietus iš Rusijos sostinės iki Kazanės pirko dvigubai pigiau. Tiesa, 1800 kilometrų kelionė, nakvynė, maistas kainavo apie 1500 litų. Lietuviai juokavo, kad vietoje kelionės galėjo nusipirkti po seną automobilį. Tačiau dar iš toliau teko važiuoti Odesos sirgaliams. Pirmasis sirgalių renginys, kuriame lietuviai nedalyvavo, vyko 2005 metais Ukrainos mieste Južne.

S.Štombergas Kazanėje – krepšinio dievas

Dar prieš 20 metų futbolu susidomėjęs ir su Vilniaus „Žalgirio” komanda po tuometinę TSRS keliavęs R.Petrauskas paskutinį kartą Rusijoje buvo prieš 15 metų: „Buvo įdomu palyginti pamažu kylančią, tačiau Europos lygio dar nepasiekusią šalį”.

Sirgaliai gyveno ne 1,6 milijono gyventojų turinčioje Kazanėje, o 30 kilometrų už miesto – prabangiai ir šiuolaikiškai per 9 mėnesius pušyne įrengtame sporto komplekse. Už dvivietį kambarį, kuris atitiko keturių žvaigždučių viešbučio lygį, sirgaliai mokėjo tik po 30 litų. Tris kartus per dieną jie buvo maitinami, į ekskursijas važiuodavo iš anksto užsakytu autobusu.

„Sirgaliai labai mus gerbė, sulaukėme net pernelyg daug dėmesio. Kazanės sirgaliams Štombergas prilygo vos ne krepšinio dievui, jie džiaugėsi Chomičiaus draugiškumu, – didžiavosi lietuviais Ričardas. – Aptvertame „Uniks” komplekse griežta apsauga, įrengta sanatorija, treniruočių salės”.

Netrukus čia gyvens jau šeši lietuviai: trenerių štabas – Antanas Sireika, Valdemaras Chomičius ir Gintaras Krapikas ir krepšininkai – Saulius Štombergas bei Kšyštofas ir Darjušas Lavrinovičiai.

Sirgaliai Kazanėje lankėsi ir vienoje geriausių Rusijoje įrengtoje ledo ritulio arenoje, taip pat pusaštunto tūkstančio žiūrovų talpinančiuose sporto rūmuose, kur žaidžia „Uniks”. Net ir Kazanės komandos sirgaliai pirmą kartą pamatė įspūdingai įrengtus VIP kambarius su tualetais, o marmuru išklotas ir prabanga dvelkiantis prezidentinis VIP, kuriame galėtų lankytis tik labai aukšto rango asmenys, tiesiog pritrenkė.

Rusai patarė mokytis iš lietuvių

Tą dieną Kazanės sirgaliai centriniuose „Uniks” rūmuose stebint nemažai žiūrovų po atkaklios kovos pralaimėjo ukrainiečių, rusų, lietuvių klubų sirgalių rinktinei. Renginyje apsilankė ne tik „Uniks” prezidentas Jevgenijus Bogačiovas, Rusijos krepšinio federacijos prezidentas Sergejus Černovas, bet ir Rusijos viceprezidentas bei gynybos ministras Sergejus Ivanovas.

„Mokykitės! – pamatę 5 mėnesių Jūratės ir Antono vaikelį Dominyką šypsodamiesi į savo šalies fanus kreipėsi aukšti Rusijos pareigūnai. – Lietuvoje krepšiniu domimasi jau nuo tokio amžiaus”.

Vilniečių vaikelis sulaukė bene daugiausiai dėmesio: aukšti pareigūnai mažyliui dovanų nupirko žaisliukų.

Futbolą mėgstantis R.Petrauskas neatsispyrė pagundai apsilankyti ir Rusijos lygos rungtynėse tarp vietos „Rubino” ir Tomsko „Tom”. Pastarojoje žaidžia lietuvis Andrius Skerla.

Futbolo emocijų tarp krepšinio aistruolių buvo daugiau: keturviečiame viešbučio kambaryje susirinkdavo po 15-17 žmonių ir audringai žiūrėdavo pasaulio futbolo čempionato rungtynes, džiūgavo sėkmingu Ukrainos žaidimu.

Žuvis gaudė rankomis

Lietuviai nuvežė dovanų „Žalgirio” ir „Lietuvos ryto” komandų atributikos. Rusai ir ukrainiečiai ypač susižavėjo „Žalgirio” atributikos dizainu.

„Nesitikėjau tokio populiarumo, todėl atidaviau beveik viską, kuo buvau apsirengęs, – juokėsi R.Petrauskas. – Atidaviau net 15 metų senumo kepurę, ženkliuką, visus šalikus, marškinėlius. Pasilikau tik vienintelius „Žalgirio” komandos man dovanus marškinius”.

Tačiau kaunietis pažadėjo rusams atsiųsti ne tik „Žalgirio” marškinėlių bei kitos atributikos, bet ir visus sužavėjusio „Žalgirio” alaus.

Kazanėje krepšinio gerbėjai apsvarstė ir Europos sirgalių asociacijos įkūrimą, išrinko tarybą, į kurią pateko abu lietuviai, aplankė nuostabioje vietoje telkšantį ir karštą vasaros dieną daugiausiai iki keturių laipsnių šalčio įšylantį skaidrų ežeriuką, laivu plaukiojo Volga. Per šią išvyką du rusų sirgaliai pralinksminę kitus rankomis pagavo vandens paviršiuje plaukiojančias žuvis.

Vos sulaikė ašaras

Kitais metais lietuviai jau planuoja išvyką į Ukrainą – trečiasis fanų sąskrydis vyks Čerkasuose. Rusai ir ukrainiečiai daug klausinėjo apie europietišką ir jų smarkiai idealizuojamą Lietuvą. Juos stebino maži atstumai tarp mūsų šalies miestų. Daugelis tikisi, kad 2008 metais sirgalių sąskrydis vyks mūsų šalyje ir jau dabar pažadėjo taupyti pinigus kelionei.

Draugiško sąskrydžio metu nebuvo jokių pykčių, politinių rietenų tarp Ukrainos ir Rusijos bei „Žalgirio” ir „Lietuvos ryto” aistruolių.

„O kai mus išlydėdami … – paskutines jaudinančias akimirkas prisiminė Ričardas. … rusai ir ukrainiečiai prie traukinio sušuko „Lietuva! Lietuva! Lietuva!”, vos sulaikiau ašaras…”