Lietuvos sosto paveldėtojai – Rusijoje

„Kauno diena” pažvelgė, ar yra gyvų pretendentų į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostą ir ar jie turi galimybių atgauti politinę valdžią šalyje

Kol Lietuvoje kyla vienas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir tautos didybės simbolių – Valdovų rūmai, „Kauno diena” aiškinasi, ar yra gyvų mūsų šalies monarchų turto ir titulų paveldėtojų.

Valstybės (Mindaugo karūnavimo) dienos išvakarėse dienraščio kalbinti istorikai sutaria, kad LDK monarchų įpėdinių derėtų ieškoti Rusijoje. Jie pastebi, kad paskutinis LDK valdovas Žygimantas Augustas nesusilaukė palikuonių, todėl į sostą galėtų pretenduoti tik viduramžių Lietuvos monarchų atžalos.

Istorikas akademikas Edvardas Gudavičius teigia, kad realiausi LDK sosto paveldėtojai – šiuo metu Rusijoje gyvenantys Golicynai ir Trubeckojai, kaimyninės šalies Gediminaičių atžalos.

Vieningos išvados nėra

Pastaraisiais metais buvę Vidurio, Rytų ir Pietų Europos monarchai ar jų palikuonys vis dažniau kalba apie norą susigrąžinti politinę įtaką ar bent šeimos turtus. Per pastaruosius penkerius metus į šalis, kurias anksčiau valdė jų tėvai ar proseneliai, grįžo Jugoslavijos, Rumunijos, Italijos, Bulgarijos, kai kurių kitų šalių sosto įpėdiniai. Dabar šios šalys – respublikos, todėl daugelis buvusių karališkųjų šeimų narių neturi politinės įtakos. Kol kas tik vieninteliam Simeonui Saksui Gotui Koburgui pavyko demokratiniu būdu atgauti politinę įtaką. Buvęs caras Simeonas II (monarchu tapo būdamas vos šešerių metų) kelerius metus vadovauja Bulgarijos vyriausybei.

Tuo tarpu Lietuvoje istorikai iki šiol nesutaria, kokį konkretų asmenį galėtume laikyti realiausiu gyvu LDK sosto paveldėtoju. „Moksline prasme šis klausimas nėra dėkingas, istorikai nėra priėję prie vieningos išvados”, – teigė Vilniaus universiteto profesorius Alfredas Bumblauskas.

Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas turėjo vienintelę dukterį, ji ištekėjo už Rusijos didiko. Tuo tarpu Žygimantas Augustas palikuonių nesusilaukė. Istorikai mano, kad būtų sunku rasti Jogailaičių dinastijos palikuonių.

Todėl istorikai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sosto įpėdinio siūlo ieškoti tarp Gediminaičių giminės tęsėjų.

Neturi paveldėjimo teisės

Vėlesni Lietuvos-Lenkijos valstybės monarchai buvo renkami. Vytauto Didžiojo universiteto docentas Vytenis Almonaitis sako, kad Lietuvos-Lenkijos valstybės sostas nebuvo paveldimas, o šalį valdė kviestiniai valdovai. „Jei ieškotume jų palikuonių, surastume, nors po valstybės žlugimo prabėgo daugiau nei 200 metų. Tačiau teisiškai jie neturi paveldėjimo teisės”, – pastebėjo Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkas.

Įtemptai sosto paveldėtojo ieškota 1917-1918 metais, kai buvo kuriama Lietuvos valstybė. Tuomet visoje Europoje sklandė idėja daugumoje šalių atkurti monarchijas. Lietuvoje buvo atrinkti kone septyni pretendentai į sostą, o į Lietuvą pakviestas Viurtembergo hercogystės atstovas, kuriam suteiktas Mindaugo II titulas. „Jis neturėjo jokių ryšių su Lietuva, tačiau tokia praktika, kai šaliai kviečiamas vadovauti kitos valstybės kilmingasis, tuo metu buvo dažna”, – sakė Lietuvos istorijos instituto XX amžiaus istorijos skyriaus vedėjas istorikas Česlovas Laurinavičius.

Mindaugas II Lietuvoje viešėjo vos kelis mėnesius, buvo pradėjęs mokytis lietuvių kalbos, tačiau realios valdžios niekada neturėjo. „Paskyrimas buvo atšauktas, todėl jo palikuonys tikrai negali turėti jokių pretenzijų į Lietuvos monarchijos sostą”, – sakė istorikas.

Realiausi – Algirdo palikuonys

Prieš kelerius metus Maskvoje, Jurgio Baltrušaičio namuose, veikė rusų Gediminaičių palikuonių kūrybos paroda „Trubeckojai – Golicynai (rusų Gediminaičiai)”. Joje eksponuoti apie dvidešimties šių nuo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino savo giminės istoriją tęsiančių menininkų tapybos, grafikos, skulptūros, taikomosios dailės, fotografijos bei kompiuterinės grafikos kūrinių.

Vienu realiausių pretendentų į LDK sostą laikytas žymus šeštojo dešimtmečio atstovas, grafikas, tapytojas ir skulptūros meistras akademikas Ilarionas Golicynas. Jis nuolat pabrėždavo savo kilmingą prigimtį, tačiau realiai į sostą niekada nepretendavo. VDU docentas V.Almonaitis sako, kad neretai patys tariami didikai įsikalba, kad jų protėvis buvo Gediminas. „Teko ne kartą skaityti, kad rusai tuo linkę pasigirti”, – pastebėjo istorikas.

Tačiau akademikas E.Gudavičius įsitikinęs, kad realiausi Lietuvos sosto įpėdiniai šiuo metu gyvena būtent Rusijoje. Nė vienas jų nekalba lietuviškai, tačiau ir Trubeckojų, ir Golicynų palikuonys žino savo protėvius. „Išlikusios tik kai kurios šoninės Gediminaičių dinastijos šakos. To meto sampratoje tokios šakos būdavo abejotinos”, – sakė akademikas E.Gudavičius.

Istorikas mini ir Sanguškų pavardę. Lenkijoje gyvenanti giminė taip pat laikoma kilminga ir turinčia sąsajų su Gediminaičiais.

Šiuo metu Trubeckojų ir Golicynų palikuonys gyvena Rusijoje, anot istorikų, jie dirba paprastus darbus, nėra išskirtiniai. „Prieš kelerius metus jie lankėsi Lietuvoje ir nebuvo pareiškę jokių pretenzijų”, – sakė akademikas E.Gudavičius. Abi giminės yra kunigaikščio Algirdo sūnų palikuonys.

Politinės įtakos neturėtų

Istorikai nedrįsta vertinti, kokias pareigas ir įtaką Lietuvoje galėtų turėtų sosto paveldėtojas, jei vis dėlto jis būtų rastas ir pripažintas. Akademikas E.Gudavičius sako, kad realios politinės įtakos Gediminačių dinastijos palikuonis neturėtų. „Jei būtų aiški Jogailaičių dinastijos tąsa, tokį klausimą būtų galima kelti visiškai pagrįstai”, – teigė E.Gudavičius.

Jis atkreipia dėmesį į tai, kad realią politinę valdžią ir įtaką sosto paveldėtojas galėtų susigrąžinti tik tuo atveju, jei jo populiarumas visuomenėje būtų ganėtinai didelis. „Čia minėtinas Bulgarijos ministro pirmininko pavyzdys. Demokratinis kelias yra įmanomas”, – pastebėjo akademikas, kartu keldamas klausimą, kam apskritai reikalingi monarchai.

„Šiais laikais karaliai neturi jokios valdžios, jie tik šalies simboliai. Net ir mūsų Prezidentas turi daugiau galių nei daugelio šalių monarchai. Beje, danai buvo apskaičiavę, kad karaliaus išlaikymas šaliai atsieina pigiau nei dekoratyvinio prezidento. Tokia išvada grindžiama tuo, kad karaliams palikta didelė dalis jų turėto turto, iš kurio jie ir gyvena”, – aiškino E.Gudavičius.

Vis dėlto daugelis istorikų abejoja, ar artimiausiu metu atsiras asmuo, pagrįstai galintis vadintis sosto paveldėtoju ir Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu.

Sėkmingai vadovauja Vyriausybei

Minėta, kad buvęs bulgarų caras Simeonas II (Simeonas Saksas Gotas Koburgas), kuris jau kelerius metus vadovauja Bulgarijos vyriausybei, yra vienintelis politinę įtaką susigrąžinęs buvęs Europos monarchas. Tačiau jis ne kartą pažadėjo remti Bulgarijos Respublikos statusą ir per kelerius vadovavimo šaliai metus nepriėmė nė vieno tokiems žodžiams prieštaraujančio sprendimo.

„Respublika yra tai, kas simbolizuoja mūsų šalį, – sakė Simeonas II, kuris beveik visą savo gyvenimą praleido tremtyje Ispanijoje. – Aš nieko nekvestionuoju. Karalius neturi daugiau privilegijų už pilietį”.

Simeonas II, kuris iš tėvynės turėjo išvykti po Antrojo pasaulinio karo ir kuris Madride sėkmingai vadovavo savo verslui, 2001-aisiais ėmėsi vadovauti vyriausybei.

Buvęs monarchas Simeonas Saksas Gotas Koburgas šalies caru Simeonu II tapo būdamas vos šešerių metų, tačiau 1946 metais, atėjus į valdžią komunistams, jis buvo priverstas bėgti iš šalies ir tremtyje išgyveno 50 metų.

Nors Simeonas Saksas Gotas Koburgas savo sosto niekada neatsižadėjo, tačiau tapęs Bulgarijos ministru pirmininku oficialiai pripažino galiojančią šalies Konstituciją. Be dukters Kalinos, šalies monarchas turi dar keturis sūnus, kurie dirba užsienyje. Nors šiuo metu Bulgarijos vyriausybės ir ministro pirmininko reitingai nėra aukšti, tačiau tikimasi, kad šiemet, Bulgarijai tapus ES nare, bulgarai vyksiančiuose rinkimuose buvusį carą perrinks ir kitai kadencijai.

Atgavo turėtą turtą

Oficialias pareigas eina ir Rumunijos sosto įpėdinis. Princas Radu Hohenzollern-Veringenas yra Rumunijos vyriausybės specialusis atstovas integracijai, bendradarbiavimui ir plėtrai, jo veikla apima Rumunijos įvaizdžio propagavimą užsienyje, paramą šalies integracijai į ES.

Savo specialiuoju atstovu 43 metų princą Radu Rumunijos vyriausybė paskyrė 2001 metais. Princas yra 1984 metais baigęs Bukarešto dramos ir kinematografijos universitetą bei 2002 metais Nacionalinį gynybos koledžą.

Jis yra vedęs Rumunijos karaliaus Michailo I dukrą – Rumunijos princesę Margaritą. Rumunijos karalius po Antrojo pasaulinio karo buvo priverstas palikti Rumuniją, pasitraukęs į užsienį gyveno Didžiojoje Britanijoje ir Šveicarijoje.

Nepaisant to, jis pareikalavo grąžinti karališkajai šeimai priklausiusį turtą. Paskelbta, kad Rumunijos karalius Michailas gaus 30 mln. eurų už nekilnojamąjį turtą, kurį norėjo susigrąžinti Rumunijoje, tačiau atsisakė mainais į kompensaciją. Šalies vyriausybė sutiko išmokėti kompensaciją, kad su buvusiu monarchu užbaigtų nesutarimus dėl turto.

Pagal susitarimą Michailo vyriausioji duktė Margarita ir jos vyras princas Radus galės visą likusį gyvenimą naudotis Elžbietos rūmais, kuriuose Michailas ir buvo priverstas atsisakyti sosto.

Rumunija yra respublika nuo 1947 metų, bet joje žmonių palankumas monarchijai tebėra stiprus, tačiau sosto paveldėtojas oficialiai nėra pradėjęs diskusijų dėl monarchijos atgaivinimo.

Nori atgaivinti monarchiją

Prieš kelerius metus į šalį grįžo ir Serbijos karališkasis pabėgėlis – sosto įpėdinis princas Aleksandras. Jis padeda atstatyti šalį, nori atsiimti protėvių rūmus ir neslepia siekio sulaukti monarchijos atgaivinimo.

„Aš tikrai norėjau grįžti namo ir čia gyventi, 55-erius metus buvau pabėgėlis”, – užsienio spaudai yra sakęs nebesančio sosto paveldėtojas. Komunistų valdžia ištisus dešimtmečius neleido jam grįžti į tėvynę.

Serbijoje ir Juodkalnijoje jis atlieka politiškai neutralaus šalies gyvenimo normalizavimo rėmėjo vaidmenį. „Mano vaidmuo yra gerbti vyriausybę, padėti sukurti naujas darbo vietas žmonėms, pritraukti užsienio investicijas”, – yra sakęs princas.

Aleksandras gimė 1945 metais Londone, kur jo šeima gyveno tremtyje. 1992 metais princui pirmą kartą buvo leista trumpam aplankyti protėvių žemę.

Serbijos ir Juodkalnijos ministras pirmininkas Vojislavas Koštunica žadėjo grąžinti karališkąją nuosavybę, kurią po II pasaulinio karo konfiskavo komunistai. Tačiau jis nesiėmė žingsnių referendumui dėl monarchijos atkūrimo organizuoti.

Sugrįžo po tremties

Prieš kelerius metus Italijos parlamentas panaikino draudimą paskutiniojo šalies karaliaus Viktoro Emanuelio III palikuonims atvykti į Italiją. Paskutinysis Italijos monarchas tokią nemalonę po Antrojo pasaulinio karo buvo užsitraukęs dėl kolaboravimo su fašistų diktatoriumi Benitu Musoliniu.

Italijos Konstitucija draudė karaliaus Viktoro Emanuelio III vyriškos lyties palikuonims atvykti į Italiją.

Tačiau politikai iš karto pabrėžė, kad šaliai nesiūloma atsisakyti respublikos statuso, o karališkoji šeima nedalyvauja politikoje. „Dauguma italų norėjo nutraukti šią tremtį, kuriai nebuvo jokio pateisinimo”, – yra sakęs premjeras Silvijas Berluskonis.

Tikriausiai norėdami į savo pusę palenkti parlamentarus sosto įpėdiniai pažadėjo būti ištikimi Italijos Respublikai, tačiau šiuo pareiškimu buvo patenkinti ne visi.

„Atrodo, kad praėjo vos kelios akimirkos nuo to laiko, kai aš dar vaikas išvykau iš savo mylimo miesto”, – žurnalistams teigė karaliaus anūkas, 65 metų princas Viktoras Emanuelis, atvykęs iš Ženevos, kur jis ir jo šeima dabar gyvena.

Remigijus Jurgelaitis

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.