Ne vieno lietuvio drabužių spintoje greta klasikinių kostiumų ir vakarinių suknelių vis dažniau atsiranda kita puošmena – tautiniai kostiumai.
Etnokultūros specialistai pastebi, kad gilėjanti ir vis daugiau žmonių bei įstaigų aprėpianti nacionalinio pasididžiavimo jausena padeda ne vien šalyje puoselėti lietuvybę, bet ir užsieniui geriau pažinti Lietuvą. Pasaulis tai įvertina. UNESCO bei kitos tarptautinės organizacijos ėmėsi globoti Lietuvos ir Klaipėdos renginius.
Įteiks medalį
„Taip įvertintas turėtų būti žygdarbius atlikęs žmogus, o aš tiesiog dirbau. Ne viena, o drauge su mokytojais bei mokiniais. Štai ir šie Klaipėdos krašto drabužiai yra jų rankomis išsiuvinėti, apnerti, išausti, susiūti”, – šiemet sukurtais autentiškais kostiumais didžiavosi uostamiesčio Siuvimo ir paslaugų verslo mokyklos direktorė Ina Andriulienė.
Jai prezidentūroje rytoj, Valstybės – Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, bus įteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino medalis.
Šiam apdovanojimui pedagogę pristačiusi Klaipėdos apskrities viršininko administracija, be kitų pasiekimų, įvertino ir tautinių tradicijų puoselėjimą bei populiarinimą.
„Kai Norvegijoje mūsų mokyklos folkloro teatras „Kurėnas” baigė savo pasirodymą, tūkstantinė minia atsistojusi plojo”, – vieną mokyklos gyvenimo epizodų šypsodamasi prisiminė I.Andriulienė.
Rengiasi tautiškai
Jos vadovaujamoje mokykloje tautiniai kostiumai naudojami ypatingomis progomis, pavyzdžiui, įnešant vaikinų ir merginų kelerių metų darbo vaisius – diplomus.
Tačiau Klaipėdos savivaldybės Etnokultūros centro direktorė Nijolė Sliužinskienė jau nebesistebi, kai dėl tautinio kostiumo ateina pasitarti žmonės, tiesiog norintys turėti nacionalinį drabužį. Vykstantys ne į folkloro, bet į tarptautinius politinius ar visuomeninius renginius žmonės atstovauja Lietuvai apsirengę ne įprastu, bet tautiniu kostiumu.
„Šalyje kai kam būdingas nacionalinio nevisavertiškumo jausmas menksta. Etninė kultūra tampa natūralia savastimi”, – pastebėjo N.Sliužinskienė.
Globoja UNESCO
Kaip vieną tautiškumo stiprėjimo ženklų ji paminėjo šią savaitę Vilniuje prasidėjusią Moksleivių dainų šventę. „Šiemet pirmąkart į šventės dalyvių sąrašą įtraukti ir folkloro kolektyvai. Jų iš Klaipėdos į sostinę atvyko, ko gero, gausiausias būrys. Rytoj Valstybės – Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną jie drauge su kitais dalyviais švęs ant Gedimino kalno”, – džiaugėsi N.Sliužinskienė.
Šiųmetinė šventė, skirta atkurtos nepriklausomybės 15 gimtadieniui paminėti, yra įtraukta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą.
Tačiau pasaulis jau įvertino ne vien šį Lietuvos renginį.
Svarbiausių planetos folkloro forumų kalendoriuje atsirado ir Klaipėdoje organizuojamas tarptautinis festivalis „Parbėg laivelis”. Ir jį globoja UNESCO.
Ūžia Klaipėdoje
Nuo 1992-ųjų uostamiestyje ūžiančiame tarptautiniame folkloro festivalyje „Parbėg laivelis” dalyvavo kolektyvai iš Anglijos, Graikijos, Indijos, Latvijos, Japonijos, Kroatijos, Rusijos, Turkijos, Portugalijos, Vokietijos, Švedijos, Prancūzijos, Lenkijos, Norvegijos Ukrainos, taip pat visų Lietuvos etnografinių regionų, tarp jų – ir Klaipėdos krašto, atstovai.
„Smiltelė”, „Gervelė”, „Gurgutis”, „Alkiukai” – tai tik maža dalis folkloro kolektyvų, be jokių nurodymų iš viršaus veikiančių Klaipėdos švietimo bei kitose institucijose.
„Žinoma, nuvykę į užsienį, jie su savimi nuveža dalelę Lietuvos. Tačiau užsieniečiai daug giliau suvokia mūsų šalį, į ją atvykę. Per Lietuvos gamtą, miestų erdvę, per gyventojų kalbą, elgseną, dainą ir šokį svetimšaliui atsiskleidžia giluminė mūsų tautos savastis”, – tarptautinio renginio Klaipėdoje svarbą, populiarinant Lietuvą pasauliui, įvertino N.Sliužinskienė.
Sudomino rūta
Žinia apie mūsų nacionalines tradicijas pasauliui gali būti skleidžiama ir, rodos, visiškai su lietuvybe nesusijusiais dalykais.
Klaipėdos turizmo mokyklos mokytojos Virginijos Beleckienės sukurtas kokteilis „Rūta” tarptautiniame konkurse Čekijoje buvo įvertintas už savitumą.
Skaidriame balto romo, vermuto ir sirupo pripildytame stikle neįmanoma nepamatyti įmerktos rūtos šakelės. „Visas gėrimas rūta kvepia, o būtent dėl šios gražmenos susidomėjusiems užsieniečiams turėjome ne vieną progą paaiškinti, ką ši darželio gėlė mūsų tautosakoje reiškia”, – prisiminė pedagogė.
Nors senovės lietuviai rūtą naudojo trauktinių ir midaus gamyboje, kuriant kokteilį buvo aiškinamasi, ar galima į gėrimą merkti rūtą. Mat reiškianti nekaltybę ir tapusi tradiciniu vestuvių akcentu rūta yra nuodinga. Ji gali nudeginti rankas, o liaudies medicinoje tvirtinama, kad sukelia persileidimą.
„Dėl įmerktos vienos rūtos šakelės nieko bloga neatsitiks”, – šypsodamasi nuramino Klaipėdos universiteto Botanikos sodo darbuotoja Loreta Raudonienė.
Audronė Gliožerienė