Žemės ūkio, pramonės ir gyventojų išmetamos organinės atliekos Lietuvoje vis dar nelaikomos energijos šaltiniu
Kylančios dujų ir degalų kainos teoriškai turėtų truktelėti ir įvairių alternatyvių energijos šaltinių vežimą. Praktiškai kol kas Lietuvoje visi tokie procesai juda žingine. Didžiausi šios srities entuziastai dažnai užlipa ant savo pačių neišmanymo grėblio, o besidarbuojantieji atsimuša į sudėtingas biurokratines kliūtis.
Laiko patikrintas mechanizmas
Lietuvos žemės ūkio universiteto docentas dr. Kęstutis Navickas, laikomas vienu geriausių biodujų žinovų mūsų šalyje, tikina, kad beveik visos organinės kilmės medžiagos gali būti paverstos netradiciniu energijos išteklių šaltiniu. Per sąlyginai trumpą laiką irdamos bedeguonėje aplinkoje jos išskiria dujas, techninėmis savybėmis labai nedaug kuo besiskiriančias nuo gamtinių dujų.
Šie dalykai buvo pastebėti gerokai prieš Kristaus gimimą, todėl kai kurios Azijos bei Afrikos šalys gali pasigirti keletą tūkstančių metų siekiančia biodujų generatorių eksploatavimo patirtimi. Pasak dr. K.Navicko, šiuo metu Kinijoje ir Indijoje veikia keli milijonai mažų (3-10 kub. m) biodujų reaktorių, tenkinančių privataus ūkio energetinius poreikius. Pritaikius modernias technologijas, naujausias mikrobiologijos žinias, efektyvius energetinius įrenginius ir procesų valdiklius, šiuolaikinės biojėgainės veikia panašiais principais kaip ir jų priešistoriniai analogai.
Specialistai pastebi, kad ilgainiui šiek tiek pasikeitė biodujų jėgainių paskirtis. Dabar jos statomos ne tik energijai gauti iš gamybos atliekų ar auginamos biomasės, bet ir aplinkos būklei pagerinti bei vertingoms trąšoms gaminti. Šiuolaikinėse moderniose biodujų jėgainėse perdirbtos žemės ūkio, pramonės bei gyventojų organinės atliekos mažiau teršia dirvožemį, vandenį ir orą. Jose sunaikinamos pavojingos bakterijos ir virusai. Be to, mažiau skleidžiama nemalonių kvapų.
Pasakodamas apie biodujų gamybos procesą, dr. K.Navickas pastebėjo, kad biologiškai degraduojančių medžiagų irimas gamtoje yra nuolatinis procesas. Jis paprastai užbaigia biologinių subjektų egzistavimo ciklą, kai sudėtingi organiniai junginiai suardomi į elementarius darinius. Bioreaktoriuose, valdant organinių medžiagų irimo procesą, galima kontroliuoti biodujų išsiskyrimą ir jas panaudoti energetinėms reikmėms.
Biodujų gamybos metu organines medžiagas veikia kelių rūšių bakterijos. Sudėtingi organiniai junginiai suskaidomi į elementarias dalis, kurias metanogeninės bakterijos verčia į biodujas – metano, anglies dioksido ir kitų dujų junginį.
Žaliavos – po kojomis
K.Navicko teigimu, biodujoms gaminti naudojamos skystos, lengvai suyrančios organinės medžiagos. Žaliavų balanse didžiausia dalis tenka gyvulių (kiaulių, galvijų, paukščių) mėšlui. Europos Sąjungoje jis sudaro 89 proc. biodujų jėgainėse perdirbamos biomasės. Tai lemia didelė gyvulininkystės bei jų atliekų koncentracija, skysto mėšlo tvarkymo technologijos.
Plinta ir biodujų gamyba iš specialiai užaugintos biomasės. Ūkininkai, auginantys augalus žaliuosiuose pūdymuose, gauna dvigubą naudą: išmokas už žemės naudojimą ne maisto bei pašarų reikmėms ir pajamas už pagamintą energiją iš užaugintos biomasės. Papildomai jie gali uždirbti už pramonės įmonių perdirbamas atliekas. Dideli atliekų kiekiai susikaupia cukraus fabrikuose, mėsos kombinatuose, skerdyklose, spirito, krakmolo ir mielių gamyklose. Nemažą energetinį potencialą turi spirito žlaugtai, pieno išrūgos, alaus ir aliejaus gamybos atliekos.
Lietuvoje biodujų energetika plėtojama jau dešimt metų. Šiuo metu veikia šešios biodujų jėgainės, perdirbančios miestų nuotekų dumblą, maisto pramonės atliekas, kiaulių mėšlą ir įvairias organines atliekas. Visos jėgainės pajėgios perdirbti apie 340 tūkst. tonų organinių atliekų per metus. Bendra visų jėgainių energetinė galia siekia 16 MW. Lietuvos biodujų energetinis potencialas siekia 500 mln. kWh per metus.
Biodujų jėgainės sandara ir technologinė schema priklauso nuo įvairių veiksnių: žaliavos rūšies ir sudėties, jos pristatymo būdo, bioreaktorių tipo ir dydžio, proceso parametrų, perdirbto substrato panaudojimo, pagamintų biodujų kiekio ir sudėties, energetinės konversijos įrenginių tipo ir kiekio, pagamintos energijos vartotojų. Klasikinėje biodujų jėgainėje įrengiami žaliavos surinkimo, paruošimo bei transportavimo įrenginiai, bioreaktoriai, pagamintų biodujų saugyklos, valymo ir deginimo įrenginiai, perdirbtos biomasės rezervuarai, technologinių įrenginių valdikliai, elektros ir šiluminės energijos tinklai.
Galima gaminti elektrą
Pagrindinis biodujų jėgainės produktas – biodujos – naudojamos elektros ir šiluminei energijai gaminti. Biodujų deginimas dujiniuose vandens katiluose yra paprasčiausias energetinės konversijos būdas. Šiuo atveju naudojami įprasti dujiniai katilai, skirti gamtinėms dujoms deginti. Šilumos gamyba biodujų jėgainėse naudinga tik tais atvejais, kai yra šilumos energija naudojama nuolatos.
Dr. K.Navicko teigimu, ekonomiškiau ir patikimiau biodujas deginti vidaus degimo varikliuose, kurie suka elektros generatorius. Tokie agregatai (kogeneratoriai) gamina elektros ir šilumos energiją. Juose naudojami asinchroniniai bei sinchroniniai elektros generatoriai ir dujiniai arba dyzeliniai varikliai, naudojantys biodujų ir dyzelino (iki 10 proc.) mišinį. Šilumos energija išgaunama iš variklio aušinimo sistemos.
Klasikiniai stabdžiai
Lietuvos pramonininkų konfederacijos aplinkosaugos komiteto pirmininkas dr. Rimantas Budrys, klausiamas, kodėl mūsų šalyje veikiančias biodujų jėgaines vis dar galima skaičiuoti ant pirštų, tikino, kad progresą stabdo keletas problemų.
„Šiuo klausimu Lietuvoje formaliai rūpinasi trys ministerijos, kuri kiekviena stumdo nuo savęs kai kurių klausimų sprendimą. Aplinkosaugininkai mano, kad biodujos yra energetikų rūpestis, o pastarieji – kad žemės ūkio. Todėl nors visi baziniai teisės aktai priimti ir teoriškai būtų galima darbuotis iš peties, praktiškai reikalai juda labai lėtai”, – konstatavo dr. R.Budrys.
Antrąja didžiausia problema pašnekovas pavadino „lietuviško mentaliteto ypatumus”. Tarkim, priduoti perdirbti ar utilizuoti mėsos pramonės atliekas kainuoja 500-600 litų už toną, todėl atrodytų, kad biodujų jėgainės turėtų dygti kaip grybai po lietaus, nes žaliavų tiekėjai patys už tai primokėtų. Jo teigimu, pastačius bioreaktorių prie „Krekenavos agrofirmos”, kasdien būtų pagaminamas toks energijos kiekis, kuris išgaunamas sudeginus 5 tonas dyzelino.
„Tačiau pradėjus konkrečiai svarstyti, kaip įsukti verslą, aiškėja, jog padėtis gerokai sudėtingesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pirmiausia, biojėgainės yra brangios (pastatyti reaktorių, galintį perdirbti mėsos atliekas, atsieitų apie 1,5 mln. eurų), o jų statybos niekas nesutinka remti. Įveikus šį barjerą kyla klausimas, kur realizuoti pagamintą energiją. Nors „žalios” energijos supirkimą garantuoja valstybė, praktiškai tai padaryti labai sudėtinga – atsiranda daugybė biurokratinių kliūčių, kodėl to daryti nereikėtų. Neatsitiktinai Vokietijos verslininkai (beje, pernai šioje šalyje buvo pastatyta 800 bioreaktorių) dvi didelio pajėgumo biojėgaines stato Baltarusijoje, bet ne Lietuvoje, nes čia nėra kam tuo užsiimti. Mūsų šalyje valdininkai dirba tam, kad galėtų atsiskaityti su Briuseliu, o ne tam, kad realiai būtų sprendžiamos problemos, todėl lig šiol nėra daugelio poįstatyminių aktų, kurie reglamentuotų biodujų gamybą ir panaudojimą”, – pasakojo dr. R.Budrys.
Investicijos greitai neatsiperka
Tuo tarpu bendrovės VST (buvusių Vakarų skirstomųjų tinklų) generalinis direktorius Darius Nedzinskas tikino, kad energijos iš atsinaujinančių šaltinių gamyba įsisiūbuoja lėtai dėl objektyvių priežasčių.
„Kol energiją galima pigiai pirkti tradiciniais būdais, niekas nesiveržia investuoti į brangias alternatyvios energetikos technologijas, nes daugeliu atvejų jos atsiperka ne taip greitai. Kurti ekonominį efektą dirbtinai, pvz., keliant „žalios” elektros kainas iki 50 ct už kilovatvalandę galima, tačiau kas nuo to laimės? Tai didins visos energijos mažmeninę kainą ir vartotojams teks mokėti brangiau. Nepaisant to, mes nedarome jokių kliūčių ir superkame visą tokio tipo energiją, kiek tik jos yra patiekiama. Mums iš esmės tas pats, nes esame tik tarpininkai, aprūpinantys vartotojus gamintojų elektra, bet iš esmės nenulemiantys jos kainos”, – tikino D.Nedzinskas.
Dr. K.Navickas kuklias biodujų panaudojimo apimtis taip pat aiškino tuo, jog tokiems projektams trūksta palaikymo.
„Tikėtis ES paramos nerealu, nes valdininkai įžvelgia įvairių kliūčių. Ūkio ministerija mano, kad biodujų gamintojai privalo tenkintis subsidijomis, kurias gauna parduodami „žalią” energiją – 20 ct/kWh. Tuo tarpu Vokietijoje už tą patį energijos kiekį mokama 20 euro centų. Kadangi ten ir čia biojėgainę pastatyti kainuoja beveik tiek pat, norinčiųjų užsiimti šia veikla labai mažai. Juo labiau kad kai kuriais atvejais žinių trūksta patiems biojėgainių eksploatuotojams ir ėmęsi veiklos jie tampa savo klaidų įkaitais”, – pastebėjo dr. K.Navickas.
Pelnas iš dumblo
Tuo tarpu „Kauno vandenų” generalinis direktorius Vilius Burokas, vadovaujantis vienai iš dviejų Lietuvoje veikiančių vandenvalos įmonių, sugebančių energiją išgauti iš nuotekų dumblo, teigė esąs patenkintas pasiektais rezultatais.
„Mes galvojame ne tik apie dujų pardavimą „Kauno energijai”, bet apie savo generatoriaus statybą. Kadangi mūsų įmonei reikia patikimesnio energijos tiekimo, nei turime dabar, nusprendėme investuoti ne į energetikų ūkį, bet į savą jėgainę. Pirminiai skaičiavimai rodo, kad naudodami iš dumblo išgautas dujas, pasigamintume maždaug 15-20 proc. reikalingos energijos”, – pasakojo V.Burokas.
Klausiamas, kodėl analogiškų projektų nesiima kitos vandentiekio įmonės, direktorius paaiškino, jog tik Kaune ir Utenoje buvo pastatyti vandenvalos kompleksai, turintys vadinamuosius dumblo pūdytuvus. Kituose miestuose įrenginių, kurie leidžia suirti organinėms medžiagoms ir išsiskirti dujoms, tiesiog nebuvo sumontuota.
„Mūsų įmonė buvo statoma kiek vėliau, todėl čia įdiegtos naujausios vakarietiškos technologijos. Jas eksploatuojame nuo 2000-ųjų ir per šį laiką išsklaidėme visus skeptikų būgštavimus”, – tikino V.Burokas.