Z.K.Fatarienė įsitikinusi, kad neturi laiko nervintis ar pykti, todėl psichologinės žinios bei pozityvus mąstymas jai tokie pat svarbūs kaip profesiniai įgūdžiai
Kauno greitosios medicinos pagalbos stoties išvažiuojamosios brigados vaikų ligų gydytoja Zita Karolina Fatarienė neslepia esanti sujaudinta netikėtai ją užgriuvusio įvertinimo – Valstybės dienos švenčių išvakarėse ji apdovanota Nusipelniusio Lietuvos gydytojo garbės ženklu. Ant solidaus, medalį primenančio ženklo yra įspaustas 32-asis numeris, kol kas juo apdovanotas itin negausus medikų būrelis.
Nepratusi prie dėmesio
„Mane pakvietė pačią pirmąją, ėjau per salę besipinančiomis kojomis”, – šypteli moteris, įsitikinusi, kad kiekvienas medikas, pasirengęs tuojau pat gelbėti žmogaus gyvybę, yra vertas tokio apdovanojimo.
„Aš visą gyvenimą dirbau mėgstamą darbą, nes jis, nors sunkus fiziškai ir morališkai, man teikia daug pasitenkinimo. Randu jame romantikos, jei taip nebūtų, būčiau pasiieškojusi lengvesnio”, – sako Z.K.Fatarienė. Greitosios medicinos pagalbos stotyje ji dirba jau 35-erius metus, o rugsėjo pirmąją švęs solidų jubiliejų – septyniasdešimties metų sukaktį. Tuo, žvelgiant į guvią moterį, patikėti yra sunku.
„Užlipusi į penktąjį aukštą jau prašau atnešti man kėdę, nes dėl savo vaikelio susirūpinę jauni tėvai ne visuomet susipranta ją pasiūlyti”, – juokiasi gydytoja.
Ji sako, kad jaučiasi atlikusi savo darbą tik tuomet, kai mažylio mama po medikų vizito gali ramiai užmigti drauge su mažyliu. Anaiptol ne visuomet mažojo paciento būklė yra tokia, kad tenka jį skubiai gabenti į ligoninę. Nors būna ir taip, kad kritiškos būklės mažylio tėvus tenka ilgokai įtikinėti, kad vaiko gyvybei gresia rimtas pavojus ir vežti jį į ligoninę yra būtina. Dabar patirta dėmesio lavina ją šiek tiek glumina – gėles iki šiol ji buvo pratusi gauti tik iš artimųjų.
„Mūsų šeimoje labai šilti santykiai, turiu būti už juos dėkinga savo mamytei, tikrai dvasios milžinei. Ji anksti liko našlaitė, buvo auklėjama vienuolių. Paskui ji ištekėjo už tėvelio, kuris taip pat buvo našlaitis ir sodininko profesiją įgijo vieno kunigo rūpesčiu bei lėšomis. Gal dėl to, kad jiems labai trūko tėvų, mes, trys seserys, o paskui ir mūsų šeimų nariai, buvome apgaubti dėmesiu ir meile. Dirbdama labai atsakingą darbą aš visada žinojau, kad pats svarbiausias mano darbas yra būti mama dviem savo dukroms – Giedrei ir Eglei”, – pasakoja Z.K.Fatarienė.
Didysis atradimas
„Juo ilgiau dirbu, juo labiau įsitikinu, kad psichologinės žinios yra beveik svarbesnės už medicinos. Skubios pagalbos ekipažai turi ne tiek daug medicininių priemonių padėti ligoniui – malšiname skausmą, numušame temperatūrą, sumažiname traukulius, paaiškiname, ką daryti, o jei padėtis rimta – gabename į ligoninę. Kartais net nežinia, kam reikia skubesnės pagalbos: negaluojančiam mažyliui ar išsigandusiems ir susinervinusiems jo tėvams bei seneliams. Nuo įtampos žmonėms širdis pradeda šokinėti. Įeidama būnu pasirengusi viskam, žinau, kad tokioje situacijoje galiu būti užsipulta ir išbarta. Širdyje būna labai skaudu, bet aš negaliu pykti ar ginčytis, privalau kuo greičiau situaciją „nukrauti” ir pasirūpinti vaiku. Keletas taikių, gerų žodžių – įtampa slūgsta. Svarbiausia yra santykis su žmonėmis ir čia gydytojas yra situacijos viešpats”, – neslepia didžiausio savo ilgametės praktikos atradimo Z.K.Fatarienė.
Kalbėjomės, kai moteris buvo baigusi visą parą trunkantį budėjimą. Karštis vargina ne tik sergančiuosius, bet ir jiems į pagalbą skubančius medikus. Kondicionierių jų automobiliuose nėra, o iškvietimų skaičius – visiškai nenuspėjamas. Dieną tarp Kauno greitosios medicinos stoties ekipažų dirba du, galintys suteikti pagalbą vaikams, o naktį – tik vienas.
„Kartais iš automobilio neišlipame visą naktį, iškvietimas po iškvietimo, kartais pavyksta kelias valandas pagulėti. Sakau pagulėti, nes miegoti neišeina, esame kaip zuikiai, girdime pranešant apie visus iškvietimus ir pasirengę tuojau pat išvykti patys. Dar konsultuojame telefonu, tėvai, sunegalavus mažyliui, skambina pasitarti. Jei jauti, kad žmogus nelabai susigaudo, geriau nuvažiuoti ir pasižiūrėti. Dabar tėvai dažnai būna nepasirengę tėvystei, nepakankamai brandūs ar rūpestingi. Praėjusią parą iškvietė pas sergantį mažylį, sakė, kad jau mėnesį slogą bei kosulį nesėkmingai gydosi poliklinikoje. Besišnekant paaiškėjo, kad visą dieną šeima praleido paplūdimyje, vaikas ne kartą maudėsi. O kad vaikas nepasveiksta, kalta gydytoja”, – skėsteli rankomis Z.K.Fatarienė.
Nejaučia amžiaus naštos
Egzotiškai skambančią pavardę ji įgijo ištekėjusi už latvio. Egidijaus Fataro tėtis buvo latvis, o mama – lietuvė. Vyriškis, visą gyvenimą dirbęs statybose, tebėra energingas ir darbingas – prižiūri naujai statomas prieplaukas. Metais už žmoną vyresnis, iki šiol buriuojantis vyriškis taip pat, kaip ir ji, apsieina be vaistų.
„Nors ir esu gydytoja, vaistais aš netikiu. Kur kas labiau – gamtos žmogui duotomis galiomis. Vaistais lengva viską iškreipti”, – sako Z.K.Fatarienė ir purto galvą, paklausta, ar tik kartais šaltu vandeniu kasryt neapsipila, jei abu, sulaukę garbaus amžiaus, gali pasidžiaugti tokia pavydėtina sveikata.
„Mes daug jėgų atiduodame savo darbui, todėl jokiems papildomiems krūviams, bėgiojimui, grūdinimuisi ar darbui kolektyviniame sode jų nebelieka. Ir šiaip nesame idealūs – mūsų namuose visi suaugę, visi turi savo nuomonę ir ją gina. Kai kas mūsų šeimą net itališka pavadina”, – šypsosi moteris.
O jos kelias į mediciną buvęs ne toks ir tiesus – gydytoja būti ji nuo vaikystės nesvajojo. Baigusi vidurinę mėgino įstoti į tuomet labai populiarią inžinerinę specialybę – maisto gamybos technologiją. Gerai išlaikiusi egzaminus, bet neįveikusi konkurso, nuėjo mokytis į medicinos mokyklą.
„Devyniolikos metų tapau akušere ir kiekvieną gimdymą išgyvendavau tarsi savo. Kartais gydytoja, matydama mano išgyvenimus, net žiūrėti neleisdavo. Į medicinos institutą stojau tik po kelerių metų”, – tarsi ką tik buvusius įvykius prisimena Z.K.Fatarienė, vis dar neįsivaizduojanti, kad jos naktys jau galėtų būti visiškai ramios.