Šiandien viename Vilniaus teisme bus skaitoma paskaita. Lektoriai jau pakviesti, laikas suderintas, tik bilietai neišplatinti. Jei teismas jau „Žinija”, – tebūnie, tik vadyba šlubuoja. Reikėjo pasirinkti ne vasaros sezoną.
Koks save gerbiančios valstybės teisėjas specialiai lauktų paskaitininkų iš užsienio, kad jų rankomis dorotų savo pilietį? Ir už ką? Už žodžio laisvę. Matyt, baisoka taip elgtis, jei reikia pastiprinimo. Kai bušmenas labai užsimano patvarkyti gentainį, jam pakanka savų krūmų.
Tačiau ko stebėtis? Lietuvoje laisvas asmenybes visada tildydavo svetimi – caras, naciai ir t.t., o pritūpę saviškiai jas tik apskųsdavo. Laisvos asmenybės visada būdavo teisiamos ne už tai, ką iš tiesų darė. Poetai tapdavo „narkomanais”, „chuliganais”, o mokslininkai – „psichikos ligoniais”, spekuliantais ir t.t. Tradicijos nesikeičia. Kodėl nepagaminus iš žurnalisto, rašiusio apie korupciją, antisemito? O tada kviesk paskaitininkus – ir sutvarkysi svetimomis rankomis. Ir pakenksi Dovydo tautai. Šiuo metu vienas teisėjas savo neapgalvotais veiksmais taip stengiasi įrodyti, jog Dovydo tauta valdo pasaulį, kad tiesiog nepatogu. Efraimas Zurofas turėtų juo susirūpinti.
Pritūpęs bijo galvoti iš principo. Kiek nori rašyk laiškų apie korupcijos raizginius, siųsk 12 telegramų – pritūpęs vis vien puls analizuoti ne turinį, o pašto ženklą. Kad galėtų užklykti, jog ženklas priklijuotas kreivai.
Jei Prancūzijoje būtų nagrinėjama dviratininko Raimondo Rumšo ir jo žmonos Editos byla, laukime prancūzų teisėjų kvietimo ir iš anksto nusipirkime bilietus. Aiškiai pageidaus išklausyti Broniaus Dundulio istorinę monografiją apie Napoleono žygį per Lietuvą. Tegul būtinai išgirsta, jog Bonapartas forsavo Nemuno upę ties Kaunu, ir visai nesvarbu, jog forsavimas niekaip nesietinas su dviračiu. O paskui tegul išklauso pranešimą apie 19-ojo amžiaus valstiečių kaišytinių sijonų raidą ir kaip ji nukentėjo per visokius karus. Nukentėjęs sijonas sietinas su lietuve moterimi E. Rumšiene. Ir nepamirškime Sibiro kančių. Tegul turistas baigia durdamas pirštu į prancūzą teisėją – ar tave kada nors išvežė?! Teismo fojė surenkime ekspoziciją „Lietuvių kančių keliai”. Per vidurį įkomponuokime Bonvilio miestelį su prierašu – „Čia prasidėjo dviračio genocidas”.
Iš anksto aišku, jog turistus išprašytų į Luvrą. O Lietuvoje – prašom. Vienas teisinės sistemos barkasas jau aptarnauja turistus. Pataikauja jų skoniui ir derina atrakcijų laiką. Ir negali sutrukdyti. Pažeisi barkaso neliečiamybę. Nors atrakcija remiasi ne faktine bylos medžiaga, o vienos tautos istorinėmis nuoskaudomis. Korupcijos pasaulyje per akis kaip vandens pramogų parkų. Reikia ko nors grynai nacionalinio – žydšaudžio, nes įrodyta, jog tokie objektai aptinkami tik Lietuvoje. Australijoje – kengūros, Japonijoje – sakuros, o Lietuvoje – žydšaudžiai ir didžkukuliai. Didžkukulių su varške parūpins tikrų, o žydšaudį teks demonstruoti netikrą. Ir to nepademonstruos. Atvesdinimo spektaklis neišdegė. Tačiau juk visi lietuviai – žydšaudžiai. Svečiai galės apžiūrinėti juos gatvėse.
Politiškai naivokas teisėjas iš tiesų pasišovė nagrinėti visos Lietuvos bylą dalyvaujant Efraimui Zurofui. Ar mes, nesusiję su bylos medžiaga, davėme teisėjui įgaliojimus taip su mumis elgtis? Ar vienos apylinkės teisėjas tikrai mano turintis įgaliojimus nuteisti lietuvių tautą iš kitų apylinkių? Gal apsiriko žmogus. Tiek turime savyje atgailos bei saviplakos už savo kriminalines atplaišas – žydšaudžius, jog kartais ne vietoje tą atgailą taikome.
Valdininkėliai, norėję svetimomis rankomis nubausti per daug žinantį ir per mažai bijantį žurnalistą, nenumatė, jog valstybė, talkininkaujant politiškai naivokam teisėjui, bus įvelta į absurdą. Žydšaudžiui numatyta bausmė tik iki 5000 litų, kai kitose valstybėse tokie niekadėjai sušaudomi. Anksčiau nubausti trys „Respublikos” žydšaudžiai net išvengė E. Zurofo paskaitos.
A. Cinino absurdai, sprendžiant iš žmonių reakcijos, jau kenkia abiejų tautų draugiškiems santykiams, o to niekas, bent kiek jaučiantis pilietinę atsakomybę, nenori. Tad kas kursto antisemitizmą? Šiuo atveju – teismas. Trūksta tik išeivių iš Gazos sektoriaus.
Paradoksas. „Respublikos” žurnalistas savo 12-os straipsnių cikle rašė apie korupciją, o A. Cininas elektroniniu paštu neiškvietė į teismo procesą nė vieno korumpuotojo ir nė vieno neatvesdino. Nė vienas nuskriaustasis neatsišaukia! Nei vietinis, nei tarptautinis. Visi nematomi. Nė vienas nesiveržia skaityti paskaitos apie korupcijos apraiškas pasaulio demokratijose. Lauki korumpuotojo, o pasirodo E. Zurofas! Štai todėl jie ir baisūs, jog vietoj savęs užsiundo kitus.
Olava Strikulienė
„Vakarų ekspresas”