Pušyno gyvenamasis rajonas – nedidelė privačių namų teritorija prie Kultūros ir poilsio parko ir universiteto miestelio. Nors čia pat esančiais bėgiais kasdien kursuoja traukiniai, gyventojai džiaugiasi ramybe, grynu oru ir… benamių kaimynyste.
Girulių girios pakraštyje įsikūręs parkas užima daugiau nei 50 hektarų. Parkas buvo įkurtas 1955 metais. Sovietmečiu čia veikė daugybė atrakcionų vaikams ir suaugusiesiems, žiemą buvo atidaroma erdvi čiuožykla. Pušynas, gausi žaluma, grynas oras bei atrakcionų linksmybės čia traukte traukdavo klaipėdiečius.
Dabar Kultūros ir poilsio parkas merdi – asfaltuotas aikšteles užgrobė augmenija, spalvingi atrakcionai tapo metalinėmis pabaisomis, o pasilinksminti norinčių klaipėdiečių srautus pakeitė valkatos ir benamiai, tad vietiniai gyventojai siūlo paieškoti saugesnės vietos pasivaikščioti.
Tarp Pušyno gyvenamojo rajono privačių namų yra ir keletas dar prieškarinės statybos daugiabučių. Seni keturaukščiai reikalauja geresnės priežiūros – laikas ir stogus kiurdo, ir fasadus trupina. Šiuose namuose net švininis vamzdynas yra išlikęs. Gyventojai savo būstus šildo krosnimis arba dujomis.
Iš anksto lakina šunis…
„Patinka čia. Aplink vaikų daug – linksma gyventi, – sakė ponas Borisas. – Žmonės čia visokie gyvena: ir girtuoklių yra, ir gerų žmonių.”
Gyventojas pastebėjo, kad Pušyno rajono daugiabučiai namai – šiek tiek apleisti, patys gyventojai jų neremontuoja, tiesa, namų valdos kartais stogus sutvarko.
„Tvarkinga šiame rajone. Ramiau nei kitur Klaipėdoje. O prie geležinkelio triukšmo mes pripratę. Tik parkas visai apleistas, niekas jo nežiūri. Tačiau neteko girdėti, kad jame ką nors būtų užpuolę”, – sakė vyras.
„Žmogus paprastai gyvena ten, kur jam patinka, – sakė ponas Algirdas. – Spaudoje teko skaityti, kad šis rajonas – ne iš blogiausių. Jūra šalia, miesto centras – netoli.”
Nuosavame name gyvenantis vyras sakė, jog namai čia pradėjo dygti po karo: apie 1955 metus. „Na, namai negriūva, vadinasi, gerai pastatyti”, – sakė Algirdas. Pasak jo, nuo kitų Klaipėdos teritorijų Pušyno gyvenamasis rajonas skiriasi geresne geografine vieta bei ramybe.
„Na, nusikaltimų visur būna. Ir Vilniuje, prie parlamento, kur policijos pajėgų triskart daugiau nei Klaipėdoje, pasitaiko nusikaltimų. Prie parko vaikšto daug benamių. Bet kur jų nėra – ir centre, ir prie parduotuvių… Kur jiems dingti?..” – svarstė gyventojas.
Ponas Algirdas sakė, kad daugiau nei pusė privačių namų savininkų yra atsijungę nuo centrinio šildymo, namus šildo malkomis. Vyriškį šiltą vasaros dieną sutikome ruošiantį malkas žiemai. „Ne tada reikia šunis lakinti, kai į medžioklę laikas”, – šypsojosi ponas Algirdas.
Klestėjo draugystė
Daugiau nei trisdešimtmetį šiame rajone gyvenantis Ivanas sakė, kad per kelis dešimtmečius čia nelabai kas ir pasikeitė, tik žmonės daug uždaresni tapo. „Per trisdešimt šešerius metus niekas nepasikeitė. Tik žmonės anksčiau daug draugiškesni gyveno. Kiemuose suoleliai, stalai stovėjo. Vaikai aplink žaisdavo, mes, vyresnieji, domino, kortomis lošdavom, vyną gerdavom, – nusišypsojo gyventojas. – O dabar kiekvienas užsidaro savo namuose, vienas kito nepažįsta.”
Ponas Ivanas pastebėjo, kad Pušyno gyvenamajame rajone labai skirtingi žmonės gyvena. „Yra ir girtuoklių, bet man netrukdo – aš su visais draugauju. Tiesa, yra čia keletas „pacanų”, kurie ramybės neduoda – su vagystėmis susiję. Na, bet manęs nėra apvogę, mane pamatę sveikinasi”, – sakė vyras.
Sovietmečiu dabartiniame universiteto miestelyje buvo įsikūrusios kareivinės, tačiau, pasak pono Ivano, kareiviai gyventojams netrukdydavo.
Daugiau triukšmo ir anksčiau, ir dabar šalia esantis geležinkelis sukelia. „Kai traukinys posūkiu nuo Girulių atvažiuoja, jau sienos pradeda drebėti. Namai vokiečių laikais pastatyti – tiek prastovėjo, ir dar tiek pat išstovės.”
Tiesa, namų būklė gyventojo netenkina: ir stogai kiūra, ir grindys tręšta. „Vamzdynas čia – švininis, geras. Nėra jokių kalkių – švinas viską sutraukia”, – mano Ivanas.
Nėra parduotuvės
„Patinka šiame rajone. Su vaikais smagu parke pasivaikščioti. Man patinka, kad šis rajonas nėra naujas, jis – išskirtinis. Prieš porą metų planavome, kur pirkti butą. Labai nesinorėjo nuobodžių, vienodų miegamųjų rajonų. Na, butai šiame rajone nelabai geri, bet verta čia gyventi dėl aplinkos”, – pasakojo ponia Vitalija.
„Norėtųsi, kad parkas nebūtų toks apleistas, – pareiškė gyventoja. – Anksčiau buvo gandų, vilčių, kad lyg kažkas iš užsienio žada čia investuoti. Labai įdomų būtų, jei atsirastų karuselių vaikams ir suaugusiems. O dabar čia daug „pijokų”. Dieną – visai nieko, diedukai ir bobutės vaikšto, džiaugiasi. Bet vakare tikrai nepatarčiau vaikščioti.”
Pasak Vitalijos, kitoje gatvės pusėje esantis universiteto miestelis puošia Pušyno rajoną.
Ji pastebėjo, kad šiame rajone gyvena daugiau vyresnio amžiaus žmonės. „Mūsų name gyvena po karo atsikraustę žmonės, karininkai, jų vaikai. Čia kartos kartas keičia…” – sakė ji.
„Parduotuvės trūksta šiame rajone. Džiaugiamės, kad stato naują parduotuvę universiteto miestelyje. Va, buvom parduotuvėje, pamiršom piniginę – tenka grįžti. O atstumas tai nemažas. Ir kavinukių šiame rajone mažiau. Žinoma, tegul tik daugėja jų”, – sakė Vitalija.
Geležinkelis – nė motais
„Yra buvę čia visokių žmonių: ir „pijokų” ir panašaus plauko. Dingo jie: vieni numirė, kitus užmušė”, – pasakojo trisdešimt metų Pušyno rajone gyvenantis ponas Ivanas.
„Kai universiteto vietoj kareivinės buvo, buvo ramu. Kitaip viskas atrodė – dabar darbininkai pluša, namus tvarko, šaligatvius kloja”, – sakė vyras.
Geležinkelio keliamas triukšmas gyventojui trukdo. „Dabar dieną – nieko, tik naktis ateina, traukiniai ir pradeda važinėti. Kai geležinkelį sutvarkė, namas nebedreba, o anksčiau – drebėdavo sienos”, – sakė jis.
Tačiau poniai Stanislavai geležinkelis – nė motais. „Aš pripratusi prie triukšmo, aš nuo tylos pabundu. Dirbau laivuose – kai keturis dyzelinius variklius paleisdavo, man pagalvė drebėdavo. Kartais motorai užgesdavo, šviesos nelikdavo – nuo tylos pabusdavau”, – pasakojo ji.
„Be galo myliu jūrą. Su sesers mergaite kiekvieną vakarą einam saulės palydėti. Gaila, kad šuniuko prie jūros negalima vedžioti, namie paliekam”, – sakė savo amsintį augintinį vedžiojanti moteris.
Stanislava sakė po parką nevaikščiojanti – nesaugu. „Yra buvę, kad iš vaikų dviračius atėmė. Renkasi visokie narkomanai… – skundėsi moteris. – Mūsų name – irgi negerai. Nesuprantu net kas kaimynai: nuolat geria, vieni ateina, kiti išeina…”
Rima Čeliauskaitė
„Vakarų ekspresas”