Naminių triušių tėvyne laikoma Prancūzija. Dabar pasaulyje žinoma daugiau kaip 70 veislių triušių, kurie pagal plaukų ilgį skirstomi į normalaus plauko, trumpaplaukius ir ilgaplaukius, o pagal svorį – į stambius, mėsinius, kailinius, pūkinius ir dekoratyvinius (nykštukinius). Šie gyvūnėliai gyvena 7-10 metų. Normali triušiukų kūno temperatūra – 39 laipsniai, pulsas – 120-160 tvinksnių per minutę. Beje, kad triušiukas priaugtų 1 g svorio, jam pakanka 2 g triušienės pieno.
Pūkuota dovana
Namuose augintų dekoratyvinių triušiukų dabar pastebėta, pavyzdžiui, Pietų Vokietijos pakelėse. Matyt, ne vienas šeimininkas yra atsikratęs nusibodusiu keturkoju pūkuotuku, palikdamas jį likimo valiai pakelėje. Žinant šių padarėlių vislumą, nereikia stebėtis, kad jie greit išplito prisitaikę prie naujų gyvenimo sąlygų.
Tautvydas Ažuka niekada neišmes savo keturkojo pūkuotuko į pakelę. Berniukas labai džiaugiasi savo nykštukiniu triušeliu, kuris namuose atsirado prieš pustrečių metų. „Aš tada labai sirgau ir mama iš kažkur parnešė didelę dėžutę, perrištą kaspinu. Pasakiusi, kad tai siuntinys man, išėjo į darbą. Atidaręs dėžutę labai apsidžiaugiau, nes joje aptikau mažutį gyvą baltų pūkų kamuoliuką. Tai buvo dekoratyvinis triušiukas”, – prisiminė Tautvydas gyvūnėlio namuose atsiradimo istoriją.
Didžiausias skanumynas – duona
Berniukas pasakojo, kad visą dieną galvojo, kaip pavadinti triušiuką ir nusprendė – Pūkis. Mama pasiūlė kitą vardą – Sniegelis. Šeima galiausiai nutarė, kad triušiuką vadins Pūkiu Sniegeliu. Taigi Pūkis Sniegelis gyvena virtuvėje, po stalu, kur turi savo butuką – narvelį.
Pūkis labai mėgsta šviežią duoną. „Vos praveriu duoninę, pradeda džiugiai trepenti savo narvelyje, tikėdamasis gabalėlio skanumyno. Be to, jam patinka graužikams skirtas sausas maistas, morkos, kopūsto gabalėliai. Beje, šių žalumynų duodu saikingai, antraip Pūkiui išsipūstų pilvelis”, – aiškino Tautvydas.
Beje, kai šeima sėda valgyti, Pūkis būtinai prisišlieja prie Tautvydo. Kartą berniukas mėgino apgauti savo augintinį, atsisėdo neįprastoje vietoje prie stalo, tačiau triušiukus jį vis vien susirado.
Mažasis kerštautojas
Triušiukui labai nepatinka, jei kas nors tiesia ranką jo būsto link. „Pūkis ilgai neužmiršta skriaudiko ir, pritaikęs progą, visada atkeršija, – tikino Tautvydas. – Anksčiau tėtis jį paerzindavo. Pūkis ilgai pyko ir, kai buvo išleistas palakstyti po kambarį, nustriksėjo į tėvų miegamąjį – užšoko ant tėčio lovos ir padarė balutę. Pabėgiojęs po mamos lovą, užšoko ant manosios ir, atsigulęs ant pagalvės, užmigo”.
Anot Tautvydo, jei ryte, sučirškus žadintuvui, niekas iš šeimos narių nelipa iš lovos, Pūkis pradeda triukšmauti ragindamas keltis ir duoti jam pusryčius. Beje, jis moka paprašyti konkretaus patiekalo. Pavyzdžiui, pasigedęs vandens indelyje, baksnoja jį nosimi, atbėga prie šeimininko, pasistiebia ir vėl skuodžia prie tuščio indelio. Tai reiškia, kad Pūkis nori gerti.
Jautrus Pūkio šeimininkas
Tik pirmaisiais gyvenimo metais Pūkis krėtė išdaigas: naktį pasprukdavo iš dėžutės, apgrauždavo Tautvydo mamos prižiūrimas gėles, kompiuterio laidus. Dabar Pūkis linkęs į tinginystę. Net bėgioti po kambarį tingi – strykt, strykt, ir tupi. Gal todėl, kad jam nepatinka slidžios parketo grindys. Tad dažniausiai striksi kilimėliu.
Tautvydas – rūpestingas Pūkio šeimininkas. Pats valo jo narvelį, perka triušiukui kraiką, maistą, druską, vitaminus. Berniuką mama pavaduoja tik tuomet, kai jis vasaroja pas močiutę. Beje, Pūkis iki šiol nebuvęs lauke. Mat Tautvydas dar nepadarė jam voljero. Kita priežastis – bijo, kad triušiukas neperšaltų ir nesusirgtų. Tad lepina jį namuose. Pavyzdžiui, dažnai glosto pūkuotuką, kuris iš malonumo užsimerkia.
Berniukas neįsivaizduoja, kad yra žmonių, galinčių išmesti triušiukus į pakeles. „Nesuprantu, kaip galima gyvūnėlių nemylėti? – stebėjosi Tautvydas. – Beje, Pūkis – tai antras gyvūnėlis mano gyvenime. Pirmasis buvo žiurkėnas Rudnosiukas, kuris tegyveno vienerius metus. Pats jį laidojau ir kapelį lankiau”.
😮 😐 egle?!aass