Turbūt visi žinote pasaką, kurios pagrindinis herojus išmoko gyvūnų kalbą. Pasakojama, kad stebuklingą Kūčių naktį gyvūnai irgi prakalba… O kaip yra iš tikrųjų?
Bitės gudruolės
Tai, kad bitės-žvalgės kažkokiu būdu perduoda savo avilyje ar drevėje esančioms gentainėms žinią apie gausius žiedynus, spėjo dar Aristotelis. Mokslininkai ilgai tyrė, kaip jos tai daro. Jie stebėjo bičių elgesį specialiai sukonstruotame avilyje stiklinėmis sienelėmis ir pastebėjo, jog iš sėkmingos žvalgybos sugrįžusios bitės „šoka” įdomų šokį, kuriuo labai domisi kitos bitės. Savo judesiais bitės žvalgės sugeba gentainėms parodyti kryptį ir atstumą iki maisto šaltinio. Pavyzdžiui, iki mokslininkų padėtos lėkštelės su sirupu.
Įdomu tai, kad skirtingų rūšių bitės turi skirtingus „atstumo vienetus”. Pavyzdžiui, tas pats bičių šokio elementas Vokietijos bitėms reiškia apie 75 metrus, itališkoms jų giminaitėms – apie 25 metrus, o Egipto bitėms tai tik 5 metrai.
Tokį šokį šoka ne tik bitės – maisto ieškotojos, bet ir tos bitės, kurios ieško naujo būsto arba vandens savo gentainėms.
Beje, mokslininkai ne tik iššifravo bičių kalbą, bet ir sukūrė mechaninę bitę – robotą, kuri irgi susikalba su bitėmis jų pačių šokio kalba, per kompiuterinę programą gali perduoti informaciją apie įvairius bitėms įdomius objektus. Taigi perduoti informaciją gali ne tik žmogus, tai pavyksta net ir tokiam kukliam padarui kaip bitė.
Viena kitą perspėja net vištos
Vištų viena kitai perduodamus signalus mokslininkai tyrė įrašinėdami jų skleidžiamus garsus ir vėl paleisdami juos šiems naminiams paukščiams išklausyti. Iššifruoti trys skirtingi signalų tipai: garsai, reiškiantys besiartinančius bėgiojančius ar skraidančius plėšrūnus ir signalas-kvietimas prie gausaus maisto.
Beje, gaidžiai, kviesdami savo gentainius – o tiksliau savo gentaines – lesti skleidžia skirtingus garsus, kurie priklauso nuo maisto kiekio ir kokybės. Galime juokais „išversti” gaidžio riksmą aptikus daug skanaus maisto: „Atbėkite greičiau, čia tiek visko yra…”. Arba, jei radinys nedidelis, tai: „Na, aš čia truputį radau, jei kas priešpiečių dar nelesėt, tai paskubėkit, nes mažai yra”.
Kaip susikalba beždžionės
Akustiniai gyvūnų vienas kitam perduodami signalai nuo senų laikų domina mokslininkus ir ne tik. Bandoma iššifruoti paukščių, delfinų, vilkų ir kitų gyvūnų kalbas.
Vienas pirmųjų sudarytų gyvūnų kalbų „žodynų”, tai afrikietiškų beždžionėlių bendravimo garsais sistema, kurioje mokslininkai aiškiai išskyrė 25 skirtingus dalykus reiškiančius garsus. Galbūt jų yra ir daugiau. Lengvai atskiriami buvo trys skirtingi riksmai, kai pasirodydavo trys skirtingi ir beždžionėlėms pavojingi padarai: leopardas, erelis ir gyvatė. Išgirdę signalą „leopardas” beždžionės sulipdavo į medį, jei artindavosi erelis, jos įsižiūrėdavo į dangų ir slėpdavosi krūmuose, o pasigirdus gyvatę reiškiančiam garsui, beždžionės atsistodavo ant užpakalinių kojų ir įsižiūrėdavo į žolę.
Prakalbinti primatai
Susikalbėti su gyvūnais – sena žmonijos svajonė. Šimpanzės, orangutangai ir kiti primatai mokomi specialių bendravimo su žmogumi būdų ir išmoksta su įvairiais žetonais, gestais ir kitais būdais išreikšti žmogui savo norus. Pavyzdžiui, mėlynas žetonas reiškia, jog indelyje atsiras vandens, geltonas – kad beždžionė gaus bananą, o mėlynas trikampis reiškia… kad ir obuolį. Skiriant dresavimui-apmokymui daug laiko, primatai gali išmokti daug įvairių signalų. Pavyzdžiui, nykštukinės šimpanzės išmoksta iki 400 įvairių ženklų ir gali laisvai jais naudotis. Šimpanzė Kenzi paspausdavo ženklą „kamuolys” ir stumtelėdavo žmogaus ranką kamuolio link. Palietus ženklą „antklodė” imdavo žaisti slėpynių po antklode… Suvalgius obuolį nueidavo ir paspausdavo obuolio ženklą – šimpanzė komentavo įvykį, o ne prašydavo obuolio. Orangutangas Čantekas mokėjo apie 150 įvairių ženklų, tarp kurių dažnai naudodavo ir tokias sąvokas kaip „blogai” ar „gerai”.
Garsioji gorila
Gorila Koko yra vienas garsiausių „kalbančių” gyvūnų. Koko gimė zoologijos sode ir nuo pat mažens auginta tyrinėtojų, kurie ją ir apmokė reikšti norus ir mintis gestų kalba. Koko augo kartu su kita gorila – Mišeliu, kuris gimė laisvėje – jį beveik trejų metų amžiaus tyrėjai sugavo Afrikoje. Tiesa, 2000-aisiais Mišelis mirė nuo širdies smūgio. Jis buvo gan kalbus – mokėjo net apie 500 gestų ženklų. Koko išmoko dar daugiau už savo draugą – apie 1000!
Garsioji gorila ženklus rodo neskubėdama, atrodo liūdna ir melancholiška, o kartais net juokauja. Pavyzdžiui, ilgą vamzdį ji kartą pavadino „drambliu” ir tuojau pat paaiškino: „straublys”. O zebrą Koko vadina „baltu tigru”.