Marcas Chagallas ir garbūs jo amžininkai

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje Vilniuje galima pamatyti vieno garsiausių praėjusio amžiaus rusų, prancūzų menininko Marco Chagallo ir ne mažiau garsių jo amžininkų kūrinius

Šia ekspozicija „Marc Chagall ir kiti XX a. pirmosios pusės avangardistai“ minimas muziejaus veiklos aštuoniasdešimtmetis ir Baltarusijos nepriklausomybės diena – visi parodos eksponatai iš ten atkeliavę.

Dailės žvaigždynas

„Vilniuje vėl apsilankė skraidantys, grojantys ir dainuojantys Marco Chagallo kūriniai“, – atidarydama parodą sakė muziejaus direktorė ir renginio organizatorė Regina Lopienė. Lankytojus išties čia pasitinka nuotaikinga spalvų ir modernistinės išmonės pripildyta salė. Parodoje, anot laikinojo kultūros viceministro Fausto Latėno, galime akis į akį susitikti su originaliais avangardistų kūriniais, kuriam laikui atidėdami reprodukcijų ir tapybos albumų studijas. 51 parodos eksponatu labiausiai reprezentuojama grafika, 17 spalvotų litografijų priklauso pačiam Chagallui. Rodomi penktąjį ir šeštąjį dešimtmetį sukurti autoriaus darbai.

Galima išvysti Pablo Picasso nespalvotas ir Georges’o Braque’o spalvotas litografijas. Eksponuojami prancūzai Henri Matisse’as, Fernand’as Leger, Piere’as Pallu, rusas Vasilijus Kandinskis, ispanų siurrealistas Joanas Miro, Alexanderis Calderis – daugiau kaip dešimt įtakingiausių praėjusio amžiaus meno asmenybių.

Kolekcija iš Vitebsko

Ekspozicijos turinys gerai atskleidžia pirmosios XX a. pusės meno tendencijas. „Matome chronologinį amžiaus pradžios europinės dailės pjūvį“, – sakė parodos organizatorė iš Baltarusijos, Vitebsko Marco Chagallo memorialinio muziejaus vadovė Liudmila Chmelnickaja.

Muziejus Vitebske buvo įkurtas 1992 metais. Daugelį Vilniuje rodomų eksponatų muziejui padovanojo vokiečių kolekcininkas gydytojas Heinrichas Mandelis, nuo jaunystės domėjęsis menininku iš Rusijos. Karo metais, kai Chagallo kūriniai buvo naikinami, šis vokietis, suvokdamas, kas bus prarasta, slapta išgelbėjo daug dailininko darbų. Mandelis ėmė rinkti ir kitų to laikotarpio autorių kūrinius. „Sulaukęs aštuoniasdešimties kolekcininkas sužinojo, kad Vitebske veikia jo mėgstamo menininko muziejus. Keliskart jame apsilankęs, Mandelis nusprendė visą kolekciją padovanoti šiam miestui“, – pasakojo muziejaus vadybininkė Lauryna Dovilė Lopaitė.

Paroda teatro, muzikos ir kino muziejuje – tai kultūrinių mainų tarp kaimyninių šalių dalis. Kitą pavasarį į Baltarusiją bus išvežta paviešėti Mstislavo Dobužinskio (1875-1957) – lietuvių ir rusų kilmės tapytojo, grafiko ir scenografo kūryba. „Politikai tegul politikuoja, o kultūriniai ryšiai su amžinu kaimynu irgi yra amžini“, – sakė Latėnas.

Likimo vingiai

Chagallas gimė 1887 metais Vitebske, žydų šeimoje. Aplinkinių gyvenimas, pasak paties menininko, sukosi tarp sinagogos, namų židinio ir parduotuvės. Mamos nuopelnu Marcas, vyriausias iš devynių vaikų, gavo išsilavinimą, lankė dainavimo pamokas ir mokėsi piešimo Yehuda Peno meno mokykloje. 1906-1907 metais jaunuolis su draugu išvyko į Sankt Peterburgą. Šiaurinės sostinės kultūra, meno tendencijos darė akivaizdžią įtaką jo kūrybai. Čia jis mokėsi pas Leoną Bakstą, Vakarų dailės „ambasadorių“ ir simbolistinės tapybos ideologą. 1910-1914 metus Chagallas praleido Paryžiuje kartu su kitais Rusijos emigrantais, pripažinimo sulaukusiais ne namie, o svetur. Iš pradžioje gyveno Monmartre, o 1911-aisiais persikraustė į menininkų koloniją, žinomą kaip La Ruche („Avilys“). Šalia gyveno Chaimas Soutine’as, Amedeo Modigliani ir Fernand’as Leger, kurio darbų taip pat yra šioje parodoje. Tuomet Rusijos menininkas susipažįsta su poetais Blaise’u Cendrars’u ir Guillaume’u Apollinaire’u, tapytoju Robertu Delauney. 1914 metais grįžta į Vitebską, persekiojamas karo audrų. Po bolševikų perversmo Chagallas tapo Vitebsko apskrities dailiųjų menų komisaru, įkūrė modernią meno mokyklą, kurioje mokė Kazimiras Malevičius. Po nesutarimų su pastaruoju 1922-aisiais visam laikui palieka Rusiją ir 1923 metais įsikuria Paryžiuje. Menininkas daug keliauja, pristatydamas savo kūrybą Niujorke, Izraelyje, Olandijoje, Ispanijoje. 1935-aisiais apsilanko Vilniuje ir Varšuvoje. 1937 metais tapo Prancūzijos piliečiu. Tais metais naciai konfiskuoja nemažą dalį jo darbų. Vokiečių kariuomenei veržiantis į Prancūzijos gilumą, Chagallas vyksta į neokupuotą Provansą, vėliau – Marselį, iš ten 1941 metais išvyksta į Niujorką. Į Prancūziją grįžta tik 1948-aisiais. Sulaukęs pasaulinio pripažinimo, savo kūrybą pristatęs Amerikos, Azijos žemynuose, Chagallas mirė Prancūzijoje 1985 metais.

Savanoriškai ir priverstinai keliavęs po pasaulį, jis niekad iš tiesų nepaliko gimtojo krašto, kaskart grįždamas į jį kiekvienu savo kūriniu, kiekvienu atodūsiu.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.