Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijoje iki rugpjūčio 28 dienos galima aplankyti savitą ir egzotišką mūsų platumoms šiuolaikinio Kubos meno projektą „Širdies plakimas”
Ekspozicija parengta bendradarbiaujant su nuolatiniais partneriais iš Norvegijos – Oslo nacionaliniu dailės, architektūros ir dizaino muziejumi ir šios šalies kultūros sostine vadinamo Bergeno Fondu 3,14. Parodoje pateikiama trumpa 00 kartos („Geneneracion 00”, – kaip neseniai juos ėmė vadinti meno kritikai) kubiečių menininkų kūrybos apžvalga. Šie menininkai yra gimę aštuntojo ir devintojo XX amžiaus dešimtmečių sandūroje. Vaikystę jie praleido sovietinės kultūros prisodrintoje aplinkoje, paauglystę – ekonominės krizės apimtoje šalyje, regėdami, kaip griūva Utopija ir nyksta anksčiau puoselėtos socializmo vertybės.
Aštuoni parodos „Širdies plakimas” autoriai atsako į pagrindinį šiuolaikiniam Kubos menui iškilusį klausimą: kuo baigėsi kova dėl Utopijos? Matyt, atsakymas vienas – susvetimėjimu.
Šios parodos objektas – laiko tėkme grįstas ir į ritmą orientuotas menas, egzistenciniai judesį fiksuojantys darbai. Parodos pavadinimas „Širdies plakimas” sufleruoja, kad eksponuojami kūriniai kviečia mus įprastą ir monotonišką laiko tėkmę paversti šia akimirka.
Visi parodoje pristatantys savo kūrinius menininkai kalba apie universalius dalykus, būties sąlygas ir baimes. Jų darbai išgryninti iki pačios esmės ir yra tarsi visiškai nedekoratyvūs. Nerimas ir izoliacijos pojūtis kyla tada, kai prieš akis nėra regimos ateities ir kai visa būtis susitraukia iki grynos egzistencijos. Tai yra mirties šiame pasaulyje baimė. Menininkas turi palikti šią tikrovę ir ieškoti gilesnių tiesų.
Instaliacija „Oro pilys” Duvieras del Dagas Fernadezas demonstruoja iš medvilnės gijų pagamintą automobilį. Tai natūralaus dydžio „Alfa Romeo” modelis, primenantis kompiuteriu sukurtą kontūrinį vaizdą – virtualų prototipą, nuo kurio iki tikro automobilio yra tik vienas žingsnis.
Kuriant Valterio Velaskeso Čeviano instaliaciją „Kaleidoskopas” naudoti paprasti kasdienos objektai, tačiau kaleidoskope jie atskleidžia visiškai netikėtas savo ypatybes ir stulbina žiūrovus transformacijos vyksmu, įkvepia juos ieškoti unikalių paprastų daiktų aspektų, leidžia pajusti dienos rutinos monotoniją.
Dar viena šio menininko instaliacija „Visas nacionalinis produktas” – baseinas, iš kurio kyla muilo burbulai. Tai lyg Kubos salos metafora, o pavadinimas atspindi kasdienybę, kurioje nors poetiškos Kubos politikų kalbos, žiauri realybė ir ekonominė krizė griauna žmogiškųjų vertybių sistemą, tad viskas tėra muilo burbulas.
Jurijaus Santanos Garsios instaliaciją „Stebuklingoji Maura” sudaro tradicine technika ant įvairių kasdienių objektų (televizoriaus, indų, rankinės, baldų) nutapyti portretai – taip jie įkūnija kasdienybę.
Naujasis Kubos menas – tai procesas, kurį pasaulyje pristato jaunieji
menininkai, gimę septintajame XX amžiaus dešimtmetyje ir išsiugdę kritinį požiūrį į meną, ieškantys naujų raiškos priemonių, eksperimentuojantys ir per meną bandantys sukelti socialines permainas. Na, o Lietuvos žiūrovui – tai ne tik puiki galimybė stebėti, kaip šiuolaikiniame pasaulyje trinasi ribos tarp garsiųjų meno metropolijų ir vadinamųjų skurdo šalių meno, bet ir galimybė vaizdiniais bei pojūčiais grįžti į tokią dar neseną mūsų pačių socialistinę praeitį, jos dviprasmybes.