„Mano pavardė man primena, iš kur atėjau ir kuo pavirsiu”, – juokiasi Lidija Staub. Šveicarų diplomato, už kurio ištekėjo, pavardė vokiškai reiškia dulkę. Būdama trisdešimties vilnietė muzikologė susipažino su savo antrąja puse, dideliu menų žinovu, Varšuvoje, šiuolaikinės muzikos festivalyje „Varšuvos ruduo”. Kartu su vyru jai teko pagyventi Ispanijoje, Kuveite, Malaizijoje, Slovakijoje ir labai daug keliauti. Smalsumo vedama susipažino su islamu ir sufijų mokymu, budizmo filosofija ir meditacijomis. Prieš dešimtmetį atsidūrusi Indijoje, Ošo centre, pačią pirmą dieną suprato, kad pakliuvo ten, „kur reikia” ir kad daugiau nebeieškos nieko kitur.
– Dvasingumo sėmėtės iš įvairiausių šaltinių, jie sekė vienas po kito. Ar tikrai jų tiek daug reikia?
– Kiekvienam skirtingai. Esu sutikusi žmonių, kurie neieško, nes viską jau turi savyje ir geba tais ištekliais naudotis. Mano kelias į save gana ilgas. Ošo centre pradėjau nuo gydymo prana, reiki, hara masažo. Fizinės technikos manęs netenkino – mokiausi hipnozės, aurasomos, pulsacijos teorijos ir praktikos, Taro kortų interpretacijos, Gurdžijevo šokių. Ošo siekė, kad dvasiniam tobulėjimui būtų panaudota kaip galima daugiau priemonių, kad jo mokiniai turėtų pasirinkimą – jei šitai neveikia, bandyk kitą. Iš prigimties esu smalsi ir norėjau bandyti.
– Kur manėte visas tas žinias ir patyrimą pritaikyti?
– Nėra jokio praktinio pritaikymo. Yra transformacija, perkeitimas, tobulėjimas. Tai giluminiai procesai, sugriaunantys tavo seną fizinę, dvasinę, energinę, emocinę struktūrą, kad toje vietoje išaugtų nauji daigai, naujas gyvenimas. Žinoma, reikia drąsos, kad atsikratytum senų įpročių ir atrastum naują savo pavidalą. Ačiū Dievui, buvau likimo atvesta pas nušvitusį meistrą, kuris man įteikė savęs pažinimo raktus. Jis paliko šį kūną dar 1990 metais, tačiau jo energija srūva per jo mokinius.
Paprastos, bet neaprėpiamos
– Atrodytų, išsilavinusi, laimingai nutekėjusi, po pasaulį keliaujanti diplomato žmona – ir vis tiek kažko trūko?
– Žinojau – turiu išmokti medituoti. Iš kur tas žinojimas – pati savęs klausiu. Būna gyvenime momentų, kai esama padėtis netenkina. Kas gali patenkinti – dar nežinai, todėl ieškai.
– Birželį Kaune vedėte Taro kortų interpretacijos seminarus. Tai reiškia, kad šis mokymas už kitus artimiau?
– Dirbant su Taro kortomis, konsultuojant reikia bendrauti, kalbėtis, aiškintis drauge su klausiančiuoju. Man artima komunikacija žodžiu. Esu muzikologė, ši specialybė irgi labai susijusi su žodžiu: sakytiniu ar rašytiniu.
– Dabar muzikologija ir muzika apleistos?
– Duodu privačias fortepijono pamokas, nemažai groju. Bratislavoje, kur gyvenome pastaruosius dvejus metus, rašiau apie muziką anglų kalba leidžiamam dienraščiui.
– Taro kortos – psichologija ir psichoterapija ar labiau ezoterika?
– Ir viena, ir kita. Aš pati kartais negaliu atsitokėti, kaip stulbinamai šios kortos atskleidžia dabartinę tavo situaciją, būseną, įvardija problemą. Kiek sykių kortas ištraukę žmonės, paklausti, ką jose regi, suglumę prisipažindavo: „Save”. Kaip atsitinka, kad žmogus ištraukia būtent tą kortą, kuri jam tarnauja kaip veidrodis? Čia yra mistikos. O Carlas Gustavas Jungas, domėjęsis ir Taro kortomis, šį mechanizmą aiškino sinchroniškumo teorija, bylojančia, jog visa, kas yra viduje, yra ir išorėje. Koks esi vidumi, tokią energiją pritrauki iš išorės. Sykiu su energija – įvykius, žmones, likimą. Kortos ne tik parodo mūsų esamą dvasinę būseną, bet svarbiausia – gali padėti rasti tinkamus orientyrus tolesniam keliui. Daugiausia dirbu su Ošo Dzen Taro kortomis, kurias Ošo įkvėpta sukūrė talentinga dailininkė. Vienoje kortoje glūdi daugybė simbolių, jose kiekvienas regi vis kitus aspektus. Šios kortos paprastos, bet kartu – neaprėpiamos. Ta pati korta man pačiai kaskart atsiskleidžia vis naujai. Kortos ne tik atspindi. Jei ranka pasirinko būtent tą kortą, vadinasi, šiuo metu ji jums labiausiai reikalinga, ji jus papildo ir gydo.
– Bet be mano pastangų jokie panašūs procesai nevyks?
– Jei nebūsite atviras, ji jums nieko nesakys. Jei esate kortoms abejingas, jos šiuo metu jums nereikalingos.
Bambukas ir vėjas
– Kiek ir kokių Taro kortų malkų turite?
– Jų ir nereikia daug. Dirbu taip pat su klasikinėmis Taro kortomis, bet su jomis neturiu tokio ryšio, kaip su Ošo Dzen Taro. Sykį pabandžiau patikrinti – abi malkos bylojo lygiai tą patį. Bet tik sykį, nes čia jau tuščias smalsavimas.
– O gal iš viso Taro kortos – nereikalingas smalsavimas?
– Kartais jauti, kad žmogus tik smalsauja, tada nesinori konsultuoti. Bet būna, kad žmogus skausmingai ieško pagalbos, patarimo, kankinasi, nežino, ko griebtis, jam reikia veidrodžio, reikia įvardyti problemą. Kortos ir bus tasai veidrodis. Beje, kortos – gyvas daiktas. Jos įkrautos energijos.
– Kelis šimtmečius buvusios ir įvairių perėjūnų bei šarlatanų rankose Taro kortos aplipo įvairiomis legendomis, mitais, pramanais. Žinote visas tas istorijas?
– Net nenorėčiau su jomis susipažinti. Gerai, kad nušvitę meistrai irgi šį tą nuveikė ir veikia ta linkme, siūlo savo variantus. Taro kortos – jokie burtai. Kartais žmonėms nieko nė nereikia komentuoti – jie patys viską iškart perpranta. Informacija, glūdinti kortoje, prieinama tiek man, tiek jums. Aš tik padedu susitikti su kortoje slypinčia žinia. Nesu jokia būrėja, tik kanalas, per kurį meistras komunikuoja su norinčiaisias rasti atsakymus, tarpininkas, kuriuo keliauja informacija – prašvitusio meistro, bylojančio per kortas.
– Ar čia netyko kokie pavojai?
– Jei esu visiškai tuščias kanalas – jokių pavojų. Jei įkelčiau savo pačios baimes, mintis, emocijas, patirtis, tada kiltų pavojus suklaidinti ieškantįjį atsakymo. Privalau visada labai sąmoningai dalyvauti šiame procese. Palyginimas: bambukas yra tuščiaviduris, o jei į vidų įsisuka vėjas, jis uždainuoja. Šiuo atveju aš esu tas bambukas, o vėjas yra meistras.
Kada kortos nebereikalingos
– Ar šitaip prasiplėtęs pasaulio suvokimas padeda jums kaip muzikologei?
– Anksčiau rašydama straipsnius kankindavausi, valandų valandas sėdėdavau prie vieno sakinio spausdama po žodelytį, sukdama galvą, kaip čia geriau nukalus frazę. Pameditavus iškilo suvokimas: taigi tu esi bambukas – ne tu rašai, bet per tave rašoma. Ir ūmai viskas pradėjo klostytis kitaip, ėmiau dėstyti mintis lengviau ir žaismingiau. Tai dvasinis pratimas: kai atsisakoma ego, tada viskas srūva sklandžiai.
– Dažnai kreipiatės į kortas asmeniniais klausimais?
– Labai retai. Kai surandi vidinį vedlį, vidinį mokytoją, vidinį balsą, kortos nebereikalingos. Konsultuodama stengiuosi žmogų kreipti tokia linkme, kad jis pats imtų ieškoti savo vidinio balso, kad visus atsakymus surastų, pamatytų, išgirstų savyje. Nesvarbu, kas pagelbės tą padaryti: Ošo, Jėzus Kristus, Buda. Kai randi tą prašvitusį meistrą savyje, tau niekas nebereikalingas. Ošo visą laiką apie tai kalbėjo: „Jūs viską turite, tik nuvalykite langą, kuris šiuo metu apmusijęs”. Po konsultacijų žmonės išeina šypsodamiesi, kai kurie – verkdami.
– Ko klausti jie ateina?
– Dažnai praktinių klausimų: kaip seksis verslas, kaip klostysis santykiai su artimaisiais, kur važiuoti atostogų. Bet ne tai svarbiausia. Jei žmogus atviras, jis gaus atsakymą ir į praktinį, ir į dvasinį klausimą. Kortos atsako plačiau nei galite įsivaizduoti.
– Ar gali nuo jų susiformuoti priklausomybė?
– Gali. Todėl ir stengiuosi, kad žmogus atrastų savo vidinį balsą – aš galiu tik atkreipti dėmesį į tam tikrą situaciją. Ošo ragino: kai būsite atradę savo vidinį vadovą, vidinį balsą, aš jums nebereikalingas – keliaukite, kurkite savo centrus, kalbėkite su žmonėmis, padėkite jiems, neškite savo supratimą į pasaulį. O jei vis kyla klausimų, vadinasi, jums dar reikalingas meistras, kuris atsakytų.
– Kaip vertinate laikraščiuose skelbiamas Taro kortų prognozes kasdienai?
– Perskaitau. Man įdomu.
– Ir tikrai ten kažkas traukia kortas kiekvienam Zodiako ženklui?
– Šis klausimas ne man – aš taip nedarau.
– Ieškosite kokių nors naujų mokymų?
– Priešaky – ilgas kelias gilintis į Taro kortas, dar negaliu ištarti, kad tobulai jas pažįstu. Čia irgi kelias. Ir beribė sritis. Ir labai įdomu bendrauti su žmonėmis: žiūriu ne tiek į kortas, kiek į žmogų.
Geriausias poilsis – prie Baltijos
Svečiose šalyse Lidija Staub pasiilgsta juodos lietuviškos duonos ir sūrio. Pasiilgsta vėsios Baltijos jūros ir Nidos kopų ramybės. Daugybę pasaulio jūrų mačiusi moteris sako, kad tokios gamtos ir tokio jaukumo niekur pasaulyje nerasi. Kasmet vasarą ji stengiasi nuvykti į Lietuvos pajūrį, nes čia per tris dienas įmanoma pailsėti taip, kaip kitur nepailsėsi per mėnesį.
Kartais Lidija pasigenda šiuolaikinės lietuvių muzikos gyvenimo, kuriame dalyvavo – dirbdama Lietuvos radijuje rengė laidas apie šiuolaikinę muziką. „Lietuva – labai dinamiška šalis, – tvirtina į gimtinę iš Paryžiaus žvelgianti Lidija. – Prancūzijoje nėra tokio tempo. Lietuvoje viskas juda ir plėtojasi fantastiškai sparčiai. Atkūrus Nepriklausomybę procesai tiesiog sprogo, prasiveržė ilgą laiką kauptos kūrybinės galios”.
Prancūzų, anglų, ispanų, rusų, lietuvių kalbomis puikiai kalbanti moteris kartais pasvarsto, kuria iš jų mąsto. Ar yra planų kada nors grįžti į Lietuvą? „Pati nežinau, kas bus su manimi ryt, – toks jos atsakymas. – Mūsų šeimos gyvenimas buvo toks judrus, kad įpratau būti ten, kur esu, ir neplanuoti. Aš suplanuoju – gyvenimas sugriauna. Pamaniau, ką čia tuščiai švaistyti energiją. Tik žiūrėk, žmogau, kur gyvenimas veda, ko jis nori, kad patirtum. Tenlink ir judėk”.