Istorija apie karūnos kainą

Vienuoliktą kartą Kauno pilis tapo Pažaislio muzikos festivalio spektaklio gyvąja dekoracija

Sekmadienio vakarą prie Kauno pilies besirinkusi publika buvo panaši į slaptą broliją, besilaikančią jiems gerai žinomų ritualų. Vieni ant šlaito viršaus skleidė savo atsineštas sudedamąsias kėdutes, kiti purškėsi repelentu, atbaidančiu uodus, treti rikiavo prie savęs ištisą amuniciją: skraistes, striukes, lietsargius ir lietpalčius. Buvo aišku, kad Valstybės dienai skirtas Pažaislio muzikos festivalio spektaklis turi tūkstančius ištikimų gerbėjų.

Susirinko 5 tūkstančiai, bet matė gerai

Istorinių spektaklių prie Kauno pilies, skirtų Valstybės dienai, tradicijai – tiek pat metų, kiek ir Pažaislio muzikos festivaliui – vienuolika. Per šį laiką sukurti devyni spektakliai, kurių scenografija tapo ir Kauno pilis bei jos prieigos. Visuose spektakliuose vaidinęs aktorius Vytautas Rumšas juokavo, kad per tiek metų vaidinant „apeita“ visa pilis.

Pirmasis spektaklis Justino Marcinkevičiaus „Mindaugas“ parodytas šiaurinėse pilies bokšto prieigose. O pastaraisiais metais vaidinama pietinėje bokšto pusėje. Nuo šlaito prie Šv.Jurgio bažnyčios publikai patogu stebėti veiksmą scenoje, įrengiamoje dauboje, kurioje senovėje buvo pilį juosęs vandens kanalas.

Pažaislio muzikos festivalio koordinatorius Justinas Krėpšta pasidžiaugė, kad 5 tūkstančiai žiūrovų, susirinkusių į šiųmetį spektaklį „Giesmė apie Mindaugą“, dar geriau viską matė. „Iškirtome pakriaušėje augusius krūmus, nugenėjome žemutines medžių šakas. Scena tapo matoma dar iš toliau. Publika šlaitu nutįso Šv.Jurgio bažnyčios link, beveik nebuvo stovinčiųjų“, – sakė J.Krėpšta.

Režisieriaus atminimą pagerbė tylos minute

Šiemet juodoji lemtis antrą kartą sumaišė Pažaislio muzikos festivalio rengėjų planus. 2001 m. šeštą spektaklį prie Kauno pilies planavusios režisierės Irenos Bučienės grumtynės su liga, pasibaigusios pralaimėjimu, sutrukdė festivalio žiūrovams parodyti naują reginį. Tąkart buvo pakartota I.Bučienės 1997 m. režisuota Juozo Grušo „Barbora Radvilaitė“, kurią padėjo atkurti V.Rumšas.

Šiemet dramos kompozicijos pagal J.Marcinkevičiaus, Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir Martino Zyverto kūrinius „Giesmė apie Mindaugą“ publika tylos minute pagerbė pavasarį mirusį Vytautą Grigolį, kuris po I.Bučienės mirties tęsė Pažaislio muzikos festivalio istorinių spektaklių tradiciją. V.Grigolis prie Kauno pilies sukūrė keturis spektaklius: „Karūnos vėtra“, „Mindaugas – Vorutos vilkolakio giesmė“, „Didysis Vytautas – karalius“ ir „Palikit vardą Lietuvos“.

„Giesmė apie Mindaugą“ – tai Nacionalinio akademinio dramos teatro scenai V.Grigolio pritaikytas 2003 m. prie Kauno pilies gimęs spektaklis „Mindaugas – Vorutos vilkolakio giesmė“. Vėl į atviras erdves jį šiemet grąžino V.Rumšas, sekmadienio vakarą suvaidinęs senstantį Mindaugą. Mindaugo jaunystėje vaidmenį vitališkai kūrė Evaldas Jaras, o vaikystėje – Rapolas Bagdzevičius.

Kėlė asociacijas su šiandienos Lietuva

„Giesmė apie Mindaugą“ dedikuota V.Grigolio atminimui. Kai kurie žiūrovai, stebėdami spektaklio specialiuosius efektus, sukurtus patyrusio jų meistro Algio Garbačiausko, pusbalsiu prisiminė, kaip šiuos vaizdingus ir emociškai paveikius spektaklio akcentus buvo sudėliojęs V.Grigolis. O tuo metu spektaklio užkulisiuose aptarnaujantis personalas gaudė pasibaidžiusius žirgus. Du fejerverkų išsigandę „Marvos“ žirgai net perplaukė Nerį.

Beveik dvi valandas trukęs spektaklis, pasakojantis XIII a. įvykius, kėlė asociacijas su šiandienos Lietuva. E.Jaro, V.Rumšo, Sauliaus Balandžio, Algio Dainavičiaus, Algirdo Gradausko, Remigijaus Bučiaus, Vaidoto Martinaičio suvaidinti Lietuvos kunigaikščiai be skrupulų žudo, meluoja, sudarinėja ir laužo susitarimus, todėl jų lūpomis tariamas žodis „Lietuva“ atrodo tik kaip priedanga kovai dėl valdžios.

„Spektaklio pagrindas – J.Marcinkevičiaus poetinė drama. Bet akcentuojamas žmogus, o ne monumentas. Turime galimybę šį monumentą išskaidyti ir surinkti čia pat žiūrovų akivaizdoje. Monumentalumas nėra nepajudinamas. Gal patriotiniai dalykai kai ką šiandien ir gąsdina, bet tai priklauso tik nuo kūrėjų požiūrio. Tikrovė nebūna nei vien dramatiška, nei vien tragiška, nei vien juokinga. Būtina visų šių dalykų samplaika, kuri ir duoda geriausią rezultatą“, – po spektaklio „Mindaugas – Vorutos vilkolakio giesmė“ premjeros yra sakęs V.Grigolis.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.