Miško ir ežero apsupta skulptoriaus Zigmo Buterlevičiaus sodyba nuošaliame Kalvarijos savivaldybės Palnyčios kaime savaitei buvo tapusi tarptautinių susitikimų vieta. Čia vyko tarptautinis menininkų pleneras, kurį jo dalyviai pavadino „Dvasios prieglauda”.
Kaip prisipažino šios kūrybinės stovyklos koordinatorius marijampolietis dailininkas Vaclovas Vekerotas, tarptautiniu plenerą jie vadina sąlygiškai. Mat jame, nors ir dalyvauja keleto tautybių kūrėjai, bet šiuo metu jie visi gyvena Lietuvoje. Mintis pasirinkti tokį pavadinimą kilo net ne jo sumanytojams – jam ir sodybos šeimininkui, bet pačioms garbingiausioms viešnioms – dailininkei, pirmojo Ičkerijos prezidento Džocharo Dudajevo našlei Alai Dudajevai bei Ičkerijos atstovei Lietuvoje Aminatai Saijevai.
„Tai jos taip sumanė, mums liko tik pritarti, nes čia iš tiesų tvyro pati demokratiškiausia aplinka – kas ką nori, tą ir kuria”, – aiškino Vekerotas. Todėl per savaitę, kol truko pleneras, vieni pritapė paveikslų su Sūduvos gamta, arkliais, kiti – išsijuosę drožė akmenį ar medį. Kiek darbų sukurta, Vekeroto teigimu, niekas neskaičiavo. „Mums buvo svarbu kūrybos procesas, bet ne kiekybė”, – tvirtino jis.
Septynetas nuolatos dirbusių ir keletas retkarčiais į Buterlevičių sodybą užsukdavusių profesionalių menininkų paveikslų pritapė tiek, kad jų ekspozicijai neužteko didelio gyvenamojo namo lauko sienų, dalį darbų teko perkelti ant pirties sienų. Po keleto dienų, pasibaigus plenerui, menininkai po vieną savo kūrinį, kaip padėkos už pastogę ženklą, paliks sodybos šeimininkui, kitus pasiims. Vieną paveikslą, kurį piešė visi plenero dalyviai bei svečiai, tikimasi parduoti netrukus vyksiančiame aukcione, o gautus pinigus paaukoti Čečėnijos rėmimo fondui.
„Netikėjau, kad Lietuvoje yra tokių vietų, kur netrukdomai gali klausytis lakštingalos suokimo, kur gali stebėti, kaip virš ežero kyla ir sklaidosi rūkas”, – LŽ prisipažino paskutinius potėpius kuriamame Sūduvos gamtos paveiksle brėždama Dudajeva. Profesionali menininkė, baigusi Smolensko dailės institutą, sakė, kad iki šiol jos kūriniai būdavo persisunkę karo nuotaikų, bet dabar po truputį darbų pobūdis keičiasi. „Per šį plenerą jau piešiu jūsų nuostabią gamtą. Tik vis dėlto ji man kažkokia graudoka. O taip norėtųsi piešti, kaip tai daro kiti jūsų tapytojai, su humoru, šmaikščiai ir laisvai. Manau, kad čia apsilankiusi ir aš pradėsiu piešti truputį kitaip”, – prisipažino moteris.
Plenero koordinatorius neslėpė, kad šios jų kūrybinės stovyklos veiklos niekas nefinansavo, tik jie patys bei pastogę suteikęs sodybos šeimininkas.
„Gyvendami miške pasiilgstame žmonių. Tai ir kilo mintis juos pasikviesti. Negalėčiau tvirtinti, kad tokių sueigų daugiau šioje sodyboje nebus”, – LŽ kalbėjo Buterlevičius. Mat tai jau nebe pirmas menininkų susibėgimas prieš dešimtmetį jo įsigytoje sodyboje. 2001 metais čia triūsė iš įvairių Lietuvos kampelių suvažiavę skulptoriai. Dalis tąkart sukurtų darbų Buterlevičių sodybą puošia iki šiol.