Tautiečių tremties vietų ieškantis mažeikiškis rengiasi jau į dvidešimtąją ekspediciją. Jis ten keliauja ne vien dėl to, kad kadaise į Sibirą iš Raseinių buvo ištremta jo mama.
„Lietuvos žinioms” išspausdinus reportažų apie kelionę į lietuvių tremties vietas Sibire, Irkutsko srityje, sulaukėme ne vieno laiško ir telefono skambučio. Vieni žmonės aiškino, kaip surasti jų giminių kapus, kiti dėkojo, skatino toliau ieškoti, treti prašė supažindinti su šių ekspedicijų vadovu.
„Girdėjau, jis dabar važiuos į Krasnojarską – gal parvežtų man žiupsnį žemės nuo mano artimųjų kapo?” – trečiadienį teiravosi buvusi tremtinė iš Šiaulių.
Skaitytojų pageidavimu – pasakojimas apie ekspedicijų į Sibirą iniciatorių ir vadovą Gintautą Alekną.
Sukūrė dešimt filmų
Kokių tik nebūna kolekcininkų. Vieni renka butelius, antri atvirukus, treti – Saulius Tomas Kondrotas apsakyme rašė – saulėlydžius. O mažeikietis radijo technikas Gintautas Alekna kolekcionuoja… lietuvių tremtinių kapus. Jų ieškodamas Alekna skersai ir išilgai išmaišė Sibirą, kur palaidoti tūkstančiai išvežtų iš gimtinės mūsų tautiečių.
Šios kelionės kitokios, nei į saulėtąją Ispaniją ar egzotiškąsias Kanarų salas. Sibire, palyginti su mūsiškiu, gyvenimas daug kur tarsi stabtelėjęs prieš porą dešimtmečių – dvokiantys viešbučiai mažesniuose miestuose, duobėti keliai ir realūs pavojai klaidžioje taigoje.
Ne vienas turistas, sykį paragavęs Sibiro vargų, daugiau nebesiryžta čia grįžti. O Alekna prieš keletą dienų grįžo iš ekspedicijos į Irkutsko sritį, kuri jam buvo devynioliktoji, ir netrukus vėl išvyks. Vargu ar yra Lietuvoje dar kitas keliautojas, kuris taip gerai pažintų bekraštes Sibiro platybes ir sibiriečių būdą, kaip Gintautas Alekna.
Vien šią vasarą šis kresnas ir raumeningas 50 metų vyras vadovaus keturioms kelionėms į tremties vietas, kurias rengia Lietuvos jaunimo organizacijų taryba, o rudenį – tarsi to vargo dar neužtektų – susiruoš į penktąją, savo paties ekspediciją.
Apie lietuvių tremtį Alekna yra sukūręs dešimt dokumentinių filmų, surengęs fotografijos parodų.
Vakaruose ilgisi gamtos
Sibiro „liga” Alekna susirgo sąjūdietiškaisiais 1989 metais, kai drauge su keliomis dešimtimis žmonių aplankė tremties vietas Irkutsko srityje – krašte, į kurį buvo ištremta daugiausia mūsų tautiečių. Vėliau daug kam susidomėjimas tremtiniais išseko, o Alekna į šį atšiaurų Rusijos kraštą važiuoja beveik kasmet.
„Man tremtinių vargai nesvetimi – motina iš Raseinių rajono buvo išvežta į Tiumenės sritį. Tačiau ne tik dėl to į Sibirą važiuoju. Aš labai mėgstu keliauti. Kelionės – tai mano gyvenimas, ir man net nelabai svarbu, kur keliauti”, – prisipažįsta Alekna ir pradeda vardyti, kur buvęs. Europoje apkeliavo Lenkiją, Slovakiją, Čekiją, Vengriją, Rumuniją, Bulgariją, Turkiją, Kiprą, Vokietiją, Austriją, Slovėniją, Italiją, Bosniją, Kroatiją, Švediją, Norvegiją. Rusijoje – Archangelsko, Permės, Sverdlovsko, Tiumenės, Tomsko, Irkutsko, Krasnojarsko sritis, Kareliją, Komiją, Buriatiją, Altajų, Kamčiatką. Kasmet – bent po vieną kelionę.
„Patinka Vakarų šalių tvarka, švara, prabangūs viešbučiai, mandagus aptarnavimas, gražios ir turtingos parduotuvės. Tačiau ten trūksta gamtos, keliautojo erdvės, laisvės. Kas kita Sibire – ten gali ištisus kilometrus nesutikti žmogaus, susikurti taigoje laužą ir apsinakvoti prie skaidraus upelio, žinoma, jei nebijai meškos”, – aiškino savo pomėgį Alekna.
Be to, jo keliones į Sibirą tyrinėti tremties vietas remia Kultūros ministerija ar kita įstaiga. Tačiau ne kartą Alekna ten važiavo ir už savo pinigus.
„Pavargau”, – neslepia jis paklaustas, ar nesunku. Ne tik todėl, jog Sibiras – už keleto tūkstančių kilometrų. Kiekvienas žino, kaip nelengva kapinėse rasti dominantį kapą. Ypač, jei jis jau apžėlęs žolėmis ir net medžiais bei krūmais, o kryžiaus ar kito paminklo nebėra – juk praėjo tiek daug metų. Dažnai tenka ieškoti lietuvių kapų taigos glūdumoje, kur nei kaimų, nei kelių ir takų į juos jau seniai nelikę. Tenka visureigiais, o neretai ir pėsčiomis brautis ten, kur galėjo būti kapinės.
Neseniai su Alekna keliavome per taigą į buvusį Srednios kaimą Irkutsko srityje. Po keletos valandų bridimo per pelkes ir šokinėjimo per upelius išėjome į laukymę taigoje, kur, atrodo, buvo kaimas, tačiau kapinių neradome. Po keleto dienų bandėme šį žygį pakartoti, tačiau po lietaus kelelis, kuriuo reikėjo eiti, buvo tapęs upe. „Rudenį dar kartą atvažiuosiu ir nueisiu”, – pareiškė tada ekspedicijos vadovas. Jis nori baigti darbą iki galo.
Meškos seka žmones
Akis į akį su meška Aleknai dar neteko susidurti, nors jos pėdsakų aptiko ne kartą. Šie galingi žvėrys vengia žmonių, tačiau neretai mėgsta sekti paskui juos taigoje, patys likdami nematomi. Todėl dažnas sibirietis į taigą nešasi ginklą, o prieš lįsdamas miegoti į palapinę apsidairo, ar nepaliko prie laužo maisto – meška užuos ir ateis.
Meška žmogui dažniausiai traukiasi iš kelio, tačiau jei sutikai ją su jaunikliais – gali tekti ir atsisveikinti su gyvenimu.
„Sykį valtimi plaukėme upe per taigą ieškodami kapinių apie 200 kilometrų. Vietos visiškai laukinės. Už vieno posūkio žiūrime – vandenyje kapstosi meškiukai. Išgirdusi valties variklio burzgimą, meška stryktelėjo ant kranto, o jos vaikai nespėjo taip greitai pasitraukti. Kaip įsiuto žvėris, kai, apsukę ratą, vėl čia atplaukėme! Kriokia, stoja piestu ir jau puls į vandenį prie mūsų – tuoj pat pasitraukėme”, – pasakojo apie vieną savo kelionių Alekna.
Taigoje gali sutikti ir besislapstančių nusikaltėlių. „Su kauniečiu Antanu Sadecku, kuris vadovauja šalies tremtinių bendrijai „Lemtis”, sumanėme pasiekti Olchono salą Baikalo ežere – ten taip pat buvo ištremta lietuvių, todėl reikėjo apžiūrėti kapines.
Kiek kalbinome sibiriečius – niekas nenorėjo į tą salą nuvežti. Pagaliau vienas stambus vyras sutiko, ir net nebrangiai. Važiuojam, tas vyras niūrus, nekalba nė žodžio, aplink gūdi taiga. Mums tapo nejauku, ir tarpusavyje svarstome – ar nenudobs mūsų tas žmogus? Tokių dalykų juk pasitaiko.
Vis dėlto nuvežė. Radome lietuvių kapus, grįžtame į sutartą vietą, kur turi laukti vairuotojas – nėra jo. Laukiam laukiam, laikas bėga, jau nebetoli ir valanda, kai iš Irkutsko turi išskristi mūsų lėktuvas, o sibiriečio nėra. Pagaliau atpėdina svirduliuodamas, girtutėlis. Teko man pačiam sėsti prie vairo”, – pasakojo Alekna.
Sibirietiška diplomatija
Daugelis sibiriečių, ypač šiame krašte gimę, – nuoširdūs ir paslaugūs žmonės. Tokius juos padarė galbūt atšiauri gamta: kai tau nelengva, tada užjauti ir kitą. „Sykį – tai buvo Buriatijoje – mus apnakvindino miesto milicijoje. Viešbutis nedirbo, užmiestis, kur galėtume pasistatyti palapines, toli, o jau temo. Užkalbinau milicininką, ir jis nuvedė mus į milicijos skyrių. Tačiau nakvojome ne kameroje”, – juokėsi Alekna.
Tačiau Tiumenės srityje milicininkas už tai, kad Alekna geležinkelio stotyje išsitraukė fotoaparatą, pagrasino suimti ir reikalavo pateikti fotojuostą. „Aiškinau, kad mano aparatas skaitmeninis, o tas vis tiek savo: „Išimk juostą!” – pasakojo ekspedicijų vadovas.
Jis žino: tokiais atvejais reikia nusileisti, pagirti ir net pašmaikštauti – iškart konflikto kaip nebūta. Teko matyti, kaip Alekna – šiaip kalbąs gana įsakmiai, antraip su ekspedicijos dalyviais nesusitvarkytų – su sibiriečiais bendrauja diplomatiškai. Ten daug kur jis priimamas jau kaip saviškis, sibirietis.
Tremties vietų tyrinėtojas tikina jau įpratęs nekreipti daug dėmesio į uodų ir kraujasiurbių mašalų debesis, erkių ordas. Gal naudojąs gerus vaistus nuo jų? „Ne, – purto galvą Gintautas, – kai rankos lipnios, nemalonu, o ir dėmės ant fotoaparato lieka. Man teko išmokti ištvermės. Pirmosiose kelionėse į Sibirą būdavo vis kas nors negerai – tai karšta, tai šalta, tai sunku, tai uodai kanda. O dabar viskas visada gerai”. Žygiuodamas paskui šį vyrą stebėjausi – lengvai aplenkia gerokai jaunesnius už save.
Dėl Sibiro Aleknai teko paaukoti ir savo tiesioginį darbą. Šią vasarą sužinojęs, kad Alekna vėl ruošiasi keliauti į lietuvių tremties vietas, akcinės bendrovės „Lietuvos televizijos ir radijo centras” generalinis direktorius Algirdas Vydmontas jam pasiūlė palikti šios bendrovės Mažeikių filialą, kur Alekna iki šiol daugiau kaip 30 metų darbavosi.
Į taigą – su kompiuteriu
Suradęs kapines, Alekna nusibraižo jų schemą, sunumeruoja joje kapus. Paskui nufotografuoja kiekvieną kapą ir paminklą prie jo keliais rakursais, o prie nuotraukų pažymi, kur ir kada fotografuota, apibūdina objektus, nufilmuoja juos. Tai tarsi kruopštus mokslinis darbas. Istorikas iš tokios medžiagos galbūt nesunkiai mokslų daktaro disertaciją sulipdytų.
Manoma, kad Sibire yra apie 800 lietuvių tremtinių kapų. Alekna aplankė ir į savo archyvą įtraukė jau maždaug pusę jų. „Iš pradžių per metus aplankydavome po 10 kapinių, o dabar – trigubai daugiau, nes įgijau įgūdžių. Be to, darbas paspartėjo, kai įsigijau skaitmeninį fotoaparatą, vaizdo kamerą ir nešiojamąjį kompiuterį”, – sako Alekna. Šiuos prietaisus jis nešasi kartu su savimi, tik neretai, kad būtų saugiau, slepia nutrintose kuprinėse. Gal kas ir šaipysis – kompiuteris taigoje! – tačiau Alekna tikina, jog šis prietaisas labai palengvino jo darbą.
Tyrinėtojas skuba, nes laikas, gamta sparčiai naikina, lygina su žeme kapų kauburėlius. Kai kur ir vietos žmonės medinius lietuvių kryžius nupjauna malkoms, kitur jie sutrūnija nuvirtę ant žemės, ir tose vietose laidojami jau kiti žmonės.
Kitas pagalvotų, kad Aleknos veikla – beviltiška, juk gamtos ir laiko nenugalėsi. Tačiau jis drąsinasi: „Aš noriu bent surašyti, įamžinti, kad kitos kartos tai žinotų. Ne tiek daug kapinių jau liko aplankyti, dar keletas metų, ir darbas bus baigtas”. Jis tikisi pagrindinius šio darbo rezultatus išleisti fotografijos albume ar kataloge.
Dabar daug kas traukia į istorijos archyvus ieškoti bajoriškų šaknų. O ar tremtinių kapais jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai domisi? Ar klausinėja šių kapų tyrinėtojo, kai jis sugrįžta iš kelionių, ar jį į jas išlydi? Alekna purto galvą: „Mažai kas klausia, nors daug galėčiau papasakoti. Ir mažai kas išlydi į ekspedicijas bei sutinka grįžus – nebent surengiamos vienkartinės propagandinės akcijos. Bet aš pripratau prie vienatvės”.
Alekna sako keliausiąs po Sibirą dar penketą metų. „O paskui norėčiau nusipirkti mažą namuką prie Baikalo – man ten viena gražiausių vietų pasaulyje”, – garsiai svajoja Alekna, tačiau patylėjęs netrukus priduria: „Bet turbūt ilgai vienoje vietoje neištverčiau”.