Apie auksą, brangiausią, nors ir ne patį vertingiausią, Mendelejevo lentelės metalą, apie jo valdžią, aistrą ir žmogiškumą.
Auksas ir Rytai – neatsiejami
Sunku suvokti, kodėl auksas patinka visiems, visai žmonijai – ir kinams, ir europiečiams, o jau kaip jis patinka Mažosios Azijos gyventojams!
Atrodytų, kad auksas ir Rytai – neatsiejami: išdidumas, prabanga, žiaurumas, gundymas, žemiškos valdžios svaigulys, nepasotinamumas – visa tai viena, visa tai auksiniai Rytai.
Indijoje, sudėjus šalies aukso atsargas ir visus auksinius blizgučius, aukso yra daugiau, nei Amerikos ižde.
Omane vieno banko durys padengtos auksu – taigi!
Seniausias auksinis papuošalas pagamintas Šumeruose prieš 5000 metų – ten pat ir maždaug tuo metu, kai buvo išrastas ratas.
Aukso ir sidabro priešprieša
Auksas – tai saulė, o sidabras – mėnulis, visi su tuo sutinka, alchemikai tai puikiausiai žinojo.
Auksas ir sidabras: šviesa ir šešėlis, mažoras ir minoras.
Auksas – linksmybės ir gyvenimas, sidabras – liūdesys ir mirtis.
Auksas – karštis, diena, pietūs; sidabras – šaltis, naktis, šiaurė.
Auksas – vasara, sidabras – žiema; auksas – smėlis, sidabras – sniegas.
Auksas – juokas, sidabras – ašaros.
Pilkas, blyškus sidabras protingas, ir viskas, kas su juo susiję, verčia mąstyti, melsti, burti, paslaptį įminti, atrasti prasmę ir priežastį.
Išminties deivės Minervos pelėda pasirodo naktį; buriame saulei nusileidus; liūdime ir kaukiame mėnuliui patekėjus, pažadina besidaužanti širdis ir nuojauta. Kas aš? Kur einu? Kas laukia?
Auksas kvailokas, kaip apskritai kvailoka džiaugsminga ir sveika jaunystė, kuri neieško nei tikslo, nei prasmės, nei laimės, nes visa tai yra čia ir dabar.
Laimingieji neskaičiuoja valandų, laikas nebėga, erdvė – tai aš pasaulyje, o pasaulis – manyje.
Būti – štai kur didžiausia laimė. Ne abejoti, o džiūgauti.
Aukso amžius klesti ir nokina vaisius, sidabro – liūdi ir dairosi.
Žmonės retai būna vieningos nuomonės, tačiau čia jau tikrų tikriausias konsensusas: auksas geriau už sidabrą.
Visa, kas gražiausia, – iš aukso: auksinė širdis, auksinės rankos, o, auksinės buvo dienelės! – ir taip iki begalybės.
Ir visai ne todėl, kad aukso gamtoje nėra daug, ir ne todėl, kad jis toks vertingas būtų: buvo ir vertingesnių dalykų: tulpės, cinamonas, juodieji pipirai, o platina dukart brangesnė už auksą, tiktai ką ji džiugina?
Nebent kokį finansininką. Vertingas daiktas, reikalingas, tačiau nei akį traukia, nei pavydą kelia.
1960-aisiais sovietinis paniurėlis marksistas nuobodžiai samprotavo apie auksą: „Atspindėdamas žmonių santykius stichinės prekių gamybos sąlygomis, A. santykius paverčia paviršutiniškais, kas tampa natūralia vidine būsena, pagimdo aukso ir pinigų fetišizmą…
Nenumaldomai auga aistra kaupti aukso turtus, ji pastūmėja į kraupius nusikaltimus”.
Būtent nenumaldomai! Ir dar į kokius kraupius!
Aukščiau už auksą – tik Dievas
Nes jokiais prekiniais ar piniginiais santykiais aukso valdžios nepaaiškinsi, ji veda žmogų iš proto, užburia, pakeri, apakina, jos nebūna per daug, paprasta liaudies žmogaus širdis veržiasi prie jos, verčia džiūgauti, nors ji ir netikra.
Dėl aukso džiūsta, atsisako maisto ir vandens, ryžtasi aukoti viską, žudyti, nuo žemės paviršiaus nušluoti.
Aukščiau už jį – iškart – tik Dievas, gyvybė ir meilė, ir todėl nesigailėdami, neskaičiuodami, žinoti nieko nenorėdami „apie stichinę prekių gamybą”, jį aukoja bažnyčioms: nuo pirštų plėšdami žiedus, iš ausų – sunkius auskarus, nuolankiai neša vėrinius, apyrankes, melsdami sveikatos, dėkodami už sugrįžusiuosius, už tai, kad vėl įvyko stebuklas.
Auksas neturi priežasties: jo neužsitarnavome.
Neįmanoma gyventi be azoto ir deguonies, reikalingi ir Mendelejevo lentelėje snūduriuojantys hasis ir hafnis, be kalcio – nė žingsnio, tačiau auksu esame apipilti šiaip sau, tarsi iš dangaus, dėl juoko.
Jis nei kenksmingas, nei naudingas, naudos iš jo – katino ašaros.
„Naudojamas fotografijoms tonuoti” – o jei ne, viskas baigta. „Įeina į kai kurių medikamentų sudėtį” – įeina, bet negydo.
Tačiau jis yra visuotinis ekvivalentas, tas bendras matas, kuriuo matuojama viskas, patogiausias, gražiausias, trokštamiausias, judriausias, nerūdijantis matas.
Tarsi Kūrėjas būtų nusprendęs: sukursiu aš jiems tokį daikčiuką, kuris nepūtų, negestų, tokį, su kuriuo liūdna nebūtų, kad kiekvienas jo trokštų, ieškotų, sergėtų, su juo žaistų, niekučius gamintų, ant pirštų mautų, į ausis ir nosis vertų – jie juk vaikai, tikri vaikai!
Vienas žmogus daug aukso nepaneš. Tona aukso po lova gal ir tilps, tačiau kas ją pakels?
Aukso niekas nesupranta
Per visą pasaulio istoriją išgauta apie 150 tūkstančių tonų aukso. Iš tokio kiekio galima pastatyti penkis Eifelio bokštus.
Jam pervežti reikėtų septyniasdešimties traukinio sąstatų po keturiasdešimt vagonų.
O dar galima būtų juo paauksuoti: pavyzdžiui, juo padengti šešių juostų greitkelį aplink ekvatorių.
Arba ištempti šį auksą į penkių mikronų storio vielą – du kilometrai tokios vielos sveria vieną gramą, vieno gramo kaina apie 19 dolerių, mažiau nei gero vyno butelis, – ir apvynioti Žemės rutulį iki pamėlynavimo.
Dar galima nukaldinti permatomą lapą ir per jį skaityti knygą.
Galima pakeisti visas automobilio chromuotas detales – vairą, peleninę – auksinėmis, kaip tai padarė Elvis Preslis.
O galima, kaip padarė išnykusios čibčių genties indėnai, kasmet su džiaugsmo šūksniais į kalnų ežero gelmes mesti šimtus neįkainojamų aukso papuošalų.
Juk žmogaus, kaip ir aukso, iš tikrųjų niekas nesupranta.