Sakoma, kad lietuviškas kinas miręs, tačiau šis žmogus tai paneigia savo pavyzdžiu. Dar nė vienas šiuolaikinis lietuviškas filmas nebuvo sulaukęs tokios sėkmės, kaip – ne per skambu pasakyti – lietuviškojo kino grando sukurta lyriška esė „Prieš parskrendant į Žemę”. Juosta apie onkologinėmis ligomis sergančius vaikus ir ligoninėje gaunamas meilės, tikėjimo ir stiprybės pamokas per devynis rodymo mėnesius jau yra pelniusi 9 apdovanojimus, tarp kurių – Amsterdamo „Sidabrinis Vilkas”, Leipcigo „Auksinis Balandis”, JAV Bruklino bei Silverdoks festivalių prizai. Ir, atrodo, kad tai – tik pradžia, menininko maršrutai krypsta kitų kino forumų link. Kūrėjas, grąžinęs Lietuvą į Europos kino žemėlapį, neatrodo apakintas šlovės spindulių. Kaip ir anksčiau, radęs laisvą minutėlę, jis pjauna žolę, slidinėja ir bent kol kas neketina kraustytis iš miškų apsuptos sodybos. „Gal dėl to daugelis mane pradėjo vadinti miškiniu”, – nusišypsojo, ko gero, talentingiausias šių dienų dokumentalistas, tikrasis Europos kino akademijos narys.
– Vadinasi, gauti Rusijos vizą gerokai sunkiau, nei patekti į Maskvos kino festivalio dokumentinių filmų programą? – pradėjome pokalbį kiek vėliau, nes A.Matelis užtruko Rusijos konsulate.
– Gal ne visai taip. Rusijos konsuliniai darbuotojai buvo geranoriški – viską sutvarkė per kelias valandas, tiesiog tuo rūpintis pradėjau vos ne paskutinę dieną. Kai atvažiavau pasiimti vizą, paaiškėjo, kad dingo kažkokie popieriai. Puikiai suprantu, kad sienų saugumas gerokai svarbiau nei mano asmeniniai poreikiai.
– Užsiminėte, kad pakitusi darbotvarkė sutrukdė pažiūrėti pasaulio futbolo čempionato varžybas tarp Brazilijos ir Ganos.
– Esu ramus, žinau, kad išloš Gana (rungtynes laimėjo Brazilija). Nemačiau, kaip šiemet atrodo brazilai, tačiau Ganos futbolininkai paliko neblogą įspūdį. Jie lošia ne dėl pinigų, o norėdami išsivaduoti iš skurdo.
– Vis dėlto šiandien daugiau kalbėsime apie kiną. Ko gero, ir Jus ši sritis domina gerokai labiau?
– Sugebu viską suderinti. Kai praėjusią savaitę viešėjau Jungtinėse Valstijose, kur rodytas mano filmas „Prieš parskrendant į Žemę”, stebėjau ir kelias futbolo varžybas. Įsiminė komentatoriaus žodžiai: „Ko gero, bus sunku suprasti, bet ši sporto šaka – populiariausia pasaulyje”. Amerikiečiai visuomet išsiskyrė kritiniu požiūriu į save. Lietuvoje stengiuosi ištaikyti progą pažiūrėti futbolo varžybas, tačiau reikia darbus nudirbti. Prisiminiau, kad šią savaitę kaip tik mano eilė pjauti žolę.
– Keičiatės su žmona?
– Ne. Tiesiog miške gyvename. Kai kurie kaimynai samdo žmogų, bet aš pasakiau, kad ir patys galime tai padaryti. Tam reikia nemažai laiko, bet jei reikia, privalai jo surasti.
– Tarp festivalių, kuriuose pastaruoju metu ne tik dalyvavote, bet ir pelnėte didžiuosius prizus, matyt, laiko labiausiai ir trūksta?
– Laiko atrasčiau, bet noro nėra. Sakau, medituoju, pjaunu žolę. Kai buvau Amerikoje, žurnalistams užsiminiau, kad skubu grįžti į mišką. Jie net nustebo, kaip galiu gyventi miške. Tada pradėjau vardyti privalumus – miške išleidi mažiau pinigų, už sutaupytus turi galimybę kurti filmus. Kai kurie kolegos net laiškus rašo ne Arūnui, o Miškiniui. Savaitgaliui vyksiu į Maskvos kino festivalį, po to galėsiu mėgautis gamta.
– Maskvos, kaip ir Kanų, Venecijos, Berlyno, festivalis priskiriamas aukščiausiai kategorijai. Laukiate dar vieno įvertinimo?
– Net nežinau. Paklausiau, ar mane pasitiks oro uoste, ir tiek. Žinau, kad turėsiu progą išsimaudyti penkių žvaigždučių viešbučio baseine, nemokamai užkąsti. Dar filmą žada rodyti Seulo, Piarnu festivaliuose, bet į juos jau nebevažiuosiu.
– Filmas „Prieš parskrendant į Žemę” laimėjo „Auksinį Balandį”, „Sidabrinį Vilką”, Europos kino akademijos apdovanojimą, kitus prizus. Ar ir pats šį filmą laikote savo karjeros viršūne?
– Niekada nemaniau, kad svarbiausia yra pripažinimas. Labiausiai džiaugiausi, kai baigėme montuoti. Jaučiau, kad filme yra daugybė ieškojimų, kuriuos norėjau pagauti, užfiksuoti kitose juostose. Žinojau, kad vienas ar kitas dalykas turi skambėti būtent taip, tačiau ne visada tai pavykdavo. Dokumentiniame kine nieko nėra tobula, net pats herojus, tačiau šį kartą net atsidusau: pirmą kartą padariau filmą, po kuriuo galiu pasirašyti šimtu procentų. Net tos akimirkos, kurios lyg ir nėra tobulos, labai tinka. Iš karto mačiau, ką padariau naujai. Kalbu apie dėliojimą, formas, struktūras. Kai Vokietijoje įkaušęs tądien grįžau į viešbutį, supratau, kad tai buvo didžiausio mano triumfo diena.
– Susidarė įspūdis, kad pasitikėjimo, kitaip nei pernykščiuose Kanuose, kai ant raudono kilimo užlipote be „varlytės”, dabar nebetrūksta. Tiesa, kad tarp Europos kino grandų pasijutote savas?
– Gerai, kad, Kanuose perėjus pirmąją apsaugą, „budėjo” moterys, kurios padėjo įsigyti tą aksesuarą, bet vėliau „varlytę” pardaviau aukcione. Dabar nerandu tokios, kuri man tiktų. Juokėmės, kad teks išpirkti senąją. Bėda, kad nemoku užsirišti kaklaraiščio. Bandžiau, bet neišeina.
Festivaliai – labai svarbus dalykas. Tai vieta, kurioje susirenka žmonės, kurie iš tiesų myli kiną – finansuojantieji, kuriantieji. Filmas turi dvi gyvavimo galimybes – masinis žiūrovas arba elitinė publika. Pavyzdžiui, Amsterdamo kino festivalyje apsilankė 125 tūkstančiai žmonių, o bilietai parduoti prieš metus. Vadinasi, daugelis festivalių tampa masiniu reiškiniu.
– Norite pasakyti, kad Europoje nėra filmų, kurių niekas nežiūri?
– Būtent. Amsterdame rodomi tik dokumentiniai filmai, tiesa, vyksta didžiulė atranka. Lietuvoje sukūręs dokumentinį filmą gali tikėtis dviejų seansų „Skalvijos” kino centre. Kartais juokauju, kad čia dokumentinių filmų statymas prilygsta raketų kuro gamybai. Lietuvoje tokio kuro tiesiog niekam nereikia, kaip ir dokumentikos. Festivaliuose supranti, kad esi reikalingas.
– Ar yra temų, herojų, kitų objektų, apie kuriuos sukurtas filmas būtų pasmerktas populiarumui. Ko gero, puikiai tai žinote, juk Jūsų filmas „Skrydis per Lietuvą” parduotas keliasdešimties tūkstančių egzempliorių tiražu?
– Galbūt. Prieš kurį laiką maniau, kad žiūrovų dėmesio sulauktų juosta apie Joną Pleškį. Pagal jo gyvenimą sukurtas Holivudo vaidybinis filmas „Raudonojo spalio medžioklė”, kuriame vaidino Šonas Koneris. Pleškys kalėjo Sibire, neturėjo tėvų, vėliau JAV žvalgyba jį ištrėmė į kalnus. Užsiminiau apie tą žmogų, idėją pavogė. Kita vertus, nėra įdomių ar neįdomių temų. Gerokai svarbiau kiti dalykai, kurie sudomina žiūrovą. Kol nebuvome sukūrę „Skrydžio per Lietuvą”, nemačiau „skraidančių” reklaminių klipų. Taigi pati idėja tapo įdomi tik tada, kai ji realizuota.
– Iki šiol neregėtos sėkmės sulaukusio paskutiniojo Jūsų filmo tema kai kuriuos kritikus tiesiog šokiravo. Esą estetikos vadovėliai teigia, kad vaiko liga ir mirtis nėra meno objektas. Tai, tam tikra prasme, – smūgis žemiau juostos.
– Atvirkščiai. Filmą kūriau apie tai, ką puikiai žinojau, pats patyriau. Ilgai svarsčiau, ar verta filmuoti tokią juostą. Aišku, nieko neišeitų, jei filmuočiau vieną dieną, nesugebėčiau papasakoti tų žmonių istorijos. Ligoninėje reikia praleisti mėnesius, gal net metus. Mano šeima dar iki filmavimo ten buvo labai daug laiko, jaučiau, kad atradau daugybę dalykų, kurių neturėjau. Manau, kad patyrimas kiekvienam žmogui yra labai svarbus. Tokį filmą gali kurti vieną kartą gyvenime, kaip ir apie karą. Turi būti mūšyje, kovoti, dalytis džiaugsmu, skausmu, tik tuomet pavyks.
– Filme kalbate apie ligoninėje gaunamas meilės, tikėjimo ir stiprybės pamokas. Tai irgi asmeninė patirtis?
– Kartais gyveni ir daugybę dalykų supranti tik teoriškai. Tokiose vietose paaiškėja, kad gyvenimas netrunka 120 metų. Nenoriu įvardyti visų potyrių, nes apie tai kalbama filme, žodžiai gali nuskambėti pernelyg banaliai. Filmas yra inspiruotas mano išgyvenimų. Džiaugiuosi, kad juosta turėjo įtakos ir žmonių suvokimui. Skambina, klausia, kaip gali teikti labdarą, padėti sergantiems vaikams.
– Ar šiuolaikinė dokumentika gali atspindėti realų gyvenimą, kai daugelis meno šakų tiesiog simuliuoja tikrovę. Gal dokumentika – nebeperspektyvus žanras?
– Menininkas visuomet simuliuoja tikrovę. Gerai, dabar galime įjungti kamerą, bet niekas nevyksta, kam tai įdomu. Šiuolaikinėje dokumentikoje tikrovė yra svarbi tik tiek, kad nebūtų iškreiptas tikro pasaulio vaizdas. Istorijas kuri pats, kurių realiai gal net nebuvo. Dokumentika atspindi refleksiją to, kas mato pasaulį. Paradoksas, kad po filmo išgalvota istorija tampa svarbesnė už tą, kuri buvo. Dokumentika kuria naują realybę. Niekas nemąstys, kas atsitiko, tarkim, Nikolės Kidman personažui, o po dokumentinio filmo visuomet norisi sugrįžti prie realaus herojaus.
– Kur slypi tikroji filmo prasmė – pačioje juostoje ar jos sukeltuose padariniuose?
– Tai siejasi. Tiesa, žmogus, kuris kuria, neturėtų galvoti apie kitus dalykus. Žmogus yra vienas, jis negali išspręsti visų problemų. Kai rašai, galvoji apie žodį, kai filmuoji – apie kadrus. Aišku, nenoriu neigti, kad būna tylių siekiamybių, kurių niekam neįvardiji. Japonų teatre režisierius negali pasakyti aktoriui, kaip vaidinti. Gali parodyti, tačiau tai dar nereiškia, kad aktorius turi taip daryti, jis privalo atrasti savo kelią. Žodis sudarko, jis pernelyg vienareikšmis. Tu gali rodyti savo kūrinį, o žiūrovas pats pasirinks, apsispręs.
– Neseniai režisierius Algimantas Puipa pasakė, kad jo kūryboje pusė filmų yra blogų, pusė – gerų. Ar Jūs kuriate pagal panašų santykį?
– Blogų filmų nereikia rodyti, jei sukuri, būtina įmesti į stalčių. Kūrybą skirstau kiek kitaip – vienas etapas iki filmo „Prieš parskrendant į Žemę”, o dabar prasideda kitas. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad ankstesni filmai buvo kuo nors blogesni. Per mažai kuriu, kad galėčiau sau leisti statyti nevykusias juostas.
– Sakoma, kad tikrasis pripažinimas ateina gavus Oskarą?
– Yra daug gerų režisierių, kurie nė karto nelaikė šios statulėlės. Gulėdamas neprakaituoju, kada tai įvyks arba kodėl iki šiol negavau Oskaro. Tai taip pat didžiulis fabrikas su savomis taisyklėmis, neužtenka vien režisieriaus pastangų. Yra aiškios sąlygos, kurias turi atitikti filmas, pretenduojantis į apdovanojimą. Viena jų – juostą turi demonstruoti JAV kino teatruose. Europoje viskas gerokai paprasčiau. Tiesa, vieną pretendentą gali pasiūlyti ir Europos kino akademija.
– Šiemet tapote tikruoju jos nariu, kokį filmą palaikysite?
– Ko gero, lietuvišką. Kita vertus, pasiūlysi lietuvišką, sakys, kodėl vieno, o ne kito režisieriaus. Vaidybiniams filmams gerokai lengviau, dokumentikai taikomi aukštesni kriterijai. Kaip režisieriui norisi pretenduoti tik tada, kai jauti, kad loši ne todėl, kad praloštum, bet turėdamas galimybių laimėti.
– Atrodo, kad esate linkęs rizikuoti. Vien tai, kad iš vienos vietos į kitą kraustotės kone kasmet, taip pat daug ką pasako.
– Visi žmonės kraustosi, tiesa, kai kurie tik du kartus – kai gimsta ir miršta. Aš manau, kai nesikraustai, nėra gyvenimo. Buvau apsistojęs Užupyje, kai supratau, kad miške geriau, išsikrausčiau. Pažadina paukščiai, gali surasti begalę priežasčių, kodėl nevažiuoti į miestą.
– Tačiau vaikai, ko gero, neapsidžiaugė, kai pranešėte, kad teks gyventi tarp gyvūnų ir medžių?
– Dabar jau nebenori grįžti į miestą. Tiesa, į mokyklą nuvežu, tačiau jie jau priprato miške.
– Miške gyvenantys filmų herojai paprastai prisigalvoja keistų užsiėmimų, pavyzdžiui, rengia keistus ritualus?
– Ne, apsieiname ir be to, – kvatoja. – Laikas ir taip greitai bėga. Ten gyvena dar kelios šeimos, todėl nesijaučiame atkirsti nuo pasaulio. Be to, pasiekia ir šiuolaikinis ryšys – galiu matyti net 200 TV kanalų. Kartais pagalvoju, kad būtų įdomu įkurti kaimo žmonių radiją ir televiziją. Nebūtų jokio programų tinklelio. Tarkim, žmogus žinias perskaito tada, kai pamelžia karvę ir pan. TV laidos žiūrimos ne iki galo, gal dėl to sakoma, kad televizijoje svarbiau nebe vaizdas, o garsas. Paradoksas, filmą „10 minučių prieš Ikaro skrydį” net du kartus nupirko Danijos radijas. Galvoju, geras garso takelis. Bet tai kalambūras – Danijos radijas yra įsteigęs ir TV kanalų. Iki šiol kaime mane daug kas pažįsta ne kaip kino režisierių, o slidininką.
– O iš dokumentinių filmų verslo galima pragyventi?
– Iš bet ko galima uždirbti. Pavyzdžiui, Lietuvos televizija už filmą moka 2 tūkstančius litų, o Danijos – 16-18 tūkstančių. Kinas – verslas, todėl žmonės privalo iš to pragyventi. Aišku, jei esi menininkas, negali gyventi vien iš kino. Lietuvoje reikia balansuoti tarp to, kad galėtum jaustis normaliu piliečiu ir daryti tai, kas teikia daug džiaugsmo. Negaliu skųstis.
– Amerikoje turėtumėte daugiau galimybių, juo labiau kad ten turite daug giminių, bičiuliaujatės ir su Jonu Meku.
– Amerikoje neveikia jokios draugystės, ypač kino rinkoje. Ten pats filmas turi atrasti kelią iki žiūrovų. Gal pagyvensiu Lietuvoje. JAV niekam nepasakysi, kad būtinai pažiūrėtų filmą ar parodytų per televiziją. Gerokai svarbiau perprasti filmų pardavimų sistemą.
– Tam, ko gero, padėtų ir gilios matematikos žinios? Ar šio mokslo studijos nenuėjo perniek?
– Taip, jos naudingos, kad ir struktūrizuojant filmą. Matematika leidžia pažinti kitas pasaulio spalvas. Mylėjau matematiką, myliu iki šiol. Abejoju, ar yra tobulesnių pasaulio pažinimo būdų.
– Kaip supratau, pats esate ir savo studijos „Nominum” buhalteris?
– To neleidžia įstatymai. Be to, ši profesija – ne man, labai mėgstu leisti pinigus. Žinau auksinę taisyklę – pinigai negali ilgai gulėti. Jie turi išplaukti, kad atplauktų nauji. Kuo daugiau išleidi, tuo daugiau atsiranda laisvos vietos, taip pat daugiau galimybių įdėti.
– Kaip matematikas turite savo gyvenimo formulę?
– Gal kraustymasis. O šiaip, sėkmė lygi gyvenimui. Gyvenimas yra pernelyg tobulas. Kaip ir begalybė, atlik kokius nori veiksmus, vis tiek liks begalybė. Ar tu pridėsi ar atimsi, gyvenimas liks gyvenimu.
– Pagal Jūsų kraustymosi grafiką, artėja kitas etapas. Gal šį kartą Jūsų kelias pasuks į jaunystės miestą Kauną?
– Jei žinočiau, kad manęs ten kas nors laukia, gal ir palikčiau mišką. Lietuvoje menininkų niekas nelaukia. Apskritai, ar galima išsikraustyti iš Ąžuolyno ar Žaliakalnio? Gali neturėti namo, bet tai dar nereiškia, kad išsikraustei.
– Dar vienas ryšys su Kaunu – su pirmąja žmona augantis vaikas.
– Taip. Ir aš vaikystę praleidau Kaune. Tie dalykai nenutrūkstami.
– Ar apskritai Jūsų gyvenime egzistuoja dienotvarkė, kelerių metų planai?
– Taip neišeina, aišku, stengiuosi atlikti visus darbus. Kartais paragina ir kartu dirbanti žmona.