Nacionalinės premijos laureatas, fotografas Aleksandras Macijauskas ką tik iš spaustuvės parsivežė naują savo fotografijos albumą „Atmintis. Kelias į tylą”, kuriame užfiksuotos lietuviškos laidotuvės ir kapinės.
„Dar vienos chroniškos ligos atsikratyta”, – šypsojosi albumo autorius. Jis prisipažino, kad baigus albumą, nebetraukia fotografuoti kapinių. Kaip ir turgų ar veterinarijos klinikų, išleidus šioms temoms skirtus albumus.
Išleisti albumą mirties tema – sena A.Macijausko svajonė. „Visiems kūrėjams rūpi gyvybės ir mirties tema”, – sakė Lietuvos fotografijos maestro. Tačiau A.Macijauskas daugelį metų abejojo, ar ras rėmėjų leidiniui, kurio gimtadienio proga tikriausiai niekas nenorėtų gauti. Bet dabar, albumą išleidęs daugiausiai už savo šeimos lėšas, A.Macijauskas svarstė, kad jį tikriausiai pirks mokymo įstaigos. „Albumas turi išliekamąją vertę. Jame atsispindi lietuviškos laidotuvių tradicijos, jau išėjusios Lietuvos atmintis”, – pastebėjo fotografas.
Artimiausiems draugams A.Macijauskas albumą dovanoja, bet prietaringai, tarsi nenorėdamas padovanoti mirties, paprašo sumokėti simbolinį centą. Tačiau versdamas albumo puslapius su nespalvotomis ir spalvotomis nuotraukomis nesijunti žiūrįs mirčiai į akis. Net jei nuotraukose – antkapinės nuotraukos. Kaip pastebi fotografijos ir kino kritikas Skirmantas Valiulis, A.Macijausko albume išėjusiųjų fotografijos – tai gyvieji, kurie tik tokiu būdu gali prabilti į mus: nuo kambario sienų ar akmens briaunų. O A.Macijauskas dar prideda: „Jie stebi mus tarsi sąžinė: ar teisingai gyvename, ar mokomės, tobulėjame. Tikriausiai jie kritikuoja mus, bet ir myli”.
A.Macijauskas fotografavo įvairių Lietuvos regionų kapines, laidotuvių procesijas ir gyvenimą už kapinių tvoros. „Niekada nesiveržiau fotografuoti svetimų, man nepažįstamų žmonių laidotuvių. Mano nuotraukose – kolegų, bičiulių, giminaičių laidotuvės”, – pasakojo fotografas. „Atminties. Kelio į tylą” pradžia tapo nuotraukos iš kolegos Antano Sutkaus mamos laidotuvių. Viena įsimintiniausių, daugybę tarptautinių prizų gavusi ciklo fotografijų buvo sukurta fotožurnalisto Iljos Fišerio laidotuvių metu.
Nuotraukose mirtis ir artimo žmogaus netektį patyrę gyvieji pateikiami ne teigiantys skausmą, o gyvenimo pilnatvę. Per Vėlines kapinėse susitikusi plati giminė glėbesčiuojasi nesimačiusi metus, o juos stebi mirusiojo akys iš antkapinio paminklo nuotraukos. Žvilgsniai iš laiko graužiamų nuotraukų mato artėjančias laidotuvių procesijas, tikėdamiesi kada nors sulaukti saviškių. Tie patys įdėmūs žvilgsniai iš Amžinybės stebi pro šalį pūškuojančius traukinius, greitkeliu lekiančius automobilius, tolumoje baltuojantį namelį, į kurį nebegali pareiti.