Lietuvos ir savo gyvybe rizikuojančių jos piliečių teikiama parama pasiekia vis daugiau skurstančių Afrikos ir Azijos šalių gyventojų
Apie milijardą pasaulio žmonių bando išgyventi visiškame skurde – mažiau nei už vieną eurą per dieną. Milijonai miršta dėl bado, ligų ir karų. Pastaraisiais metais šią kraupią statistiką bando keisti ir lietuviai.
Regionuose, kuriuose susitelkę daugiausiai skurstančiųjų, darbuotojai iš Lietuvos atlieka svarbią misiją – žmonėms stengiasi padėti pasijusti žmonėmis. Kasmet vis daugiau tautiečių skleidžia demokratijos idėjas ar net imasi vadovauti humanitarinėms misijoms režimų nualintose šalyse.
Liberijos, Zambijos, Mozambiko, Afganistano, kitų šalių žmonės žino, kad lietuviai gali ir siekia jiems padėti.
Liberijoje džiugina latviški šprotai
Daugiausiai vargstančiųjų gyvena Afrikoje į pietus nuo Sacharos, Pietų ir Rytų Azijoje, taip pat Lotynų Amerikoje bei Karibų jūros šalyse. Lietuva labiau linkusi remti buvusių SSRS šalių gyventojus – Ukrainos, Baltarusijos, Moldovos ar Gruzijos žmones. Badaujantiems Afrikos, Pietų Amerikos žmonėms ofiaciliai neskiriama paramos, tačiau pavieniai lietuviai jau ne vienus metus dirba šiuose kontinentuose.
Afrikoje kas dieną dėl skurdo miršta daugiau nei 16 tūkstančių vaikų, nesulaukusių savo penktojo gimtadienio – vienas kas penkias sekundes. ŽIV/AIDS, tuberkuliozė ir maliarija kasmet nusineša daugiau nei 6 milijonų žmonių gyvybę. Tai savo akimis mato savanore Liberijoje dirbanti Rūta Avulytė.
„Sveiki, – nustemba sulaukusi netikėto skambučio. – Šiuo metu esu džiunglėse, todėl būtų sunku kalbėti”. Liberijoje veikia mobilieji telefonai, nors milijonai šios šalies žmonių gyvena visiškame skurde. „Smulkųjį verslą čia valdo libijiečiai, parduotuvėse galima įsigyti kokių tik nori produktų, net latviškų šprotų. Trūksta tik šviežių produktų”, – sako Rūta. Jai labiau rūpi ne maistas, o misija, kurią patikėjo Jungtinės Tautos.
Praėjusių metų vasarį Rūta atvyko į Liberiją stebėti čia vykusių rinkimų. „Aštuonerius metus negyvenu Lietuvoje, magistrantūros studijas baigiau Niujorke, žinojau, kad mano keliai pakryps Afrikos link. Daugelis buvusių bendrakursių pasakodavo, ką reiškia būti savanoriu. Iš jų daug ko išmokau, gal todėl pati nusprendžiau tai išbandyti”, – sakė beveik pusantrų metų Liberijoje dirbanti lietuvė.
Skatina Lietuvos pavyzdys
Ligos, skurdas, tropinis karštis ir nusikaltimai – tokia lietuvės kasdienybė. „Prie to neįmanoma priprasti. Labai sunku susirasti draugų, daugelis išvyksta po šešių ar septynių mėnesių. Kartais susimąstai, kad neturi jokių ateities garantijų. Norisi normalesnio gyvenimo, šeimos. Lietuvoje žinai bent jau tai, kad ryte rasi tuos pačius daiktus, kuriuos palikai eidama miegoti. Čia kelis kartus apvogė, kai miegojome”, – atvirai pasakojo JT darbuotoja iš Lietuvos. Naktimis ji girdi ne tik vagių žingsnius, bet ir sprogimus, ginklų šūvius.
Liberijoje, kaip ir kaimyniniame Dramblio Kaulo Krante, kelis dešimtmečius vyksta pilietinis karas. Vietiniai žino – kiekviena diena gali būti paskutinė. „Ir aš nesu garantuota, ar sulauksiu rytojaus. Aišku, šiek tiek už tai primoka, bet pinigai nėra svarbūs”, – sakė Rūta. Ji įprato atpažinti kareivius, esą juos išduoda prislėgtos ir įniršio kupinos akys.
Vietiniai gerai pažįsta savanorę iš Lietuvos. Kaip ir visi baltieji, ji laikoma pasiturinčia moterimi. „Aišku, daugelis ateina ir prašo maisto. Būna situacijų, kad nėra galimybių jo privežti. Tada pareikalauju, kad vietiniai sutvarkytų kelius, tuomet pažadu padėti”, – pasakojo Rūta. Dažnai ji bendrauja ne tik su paprastais liberiečiais, bet ir šalies politikais, vietos valdininkais.
Pesimistiškai nusiteikusius vietos vadovus Rūta sugeba įtikinti, kad situacija gali gerėti. „Galiu lyginti. Paklausiu, ar jie žino, kad prieš šešiolika metų Lietuvos net nebuvo pasaulio žemėlapyje, o dabar jau galime teikti pagalbą kitiems. Tuomet jie irgi pradeda dirbti”, – pasakojo lietuvė. Ji nevengia dalyti maisto, bendrauti ir vakaroti su vietos gyventojais.
Išsekino maliarija
Jungtinės Tautos vykdo gerokai daugiau humanitarinių programų nei bet kuri kita tarptautinė organizacija. Tačiau iš arti į JT darbą žvelgianti R.Avulytė neslepia – ją daug kas nuvylė. „Afriką padarėme priklausomą nuo humanitarinės pagalbos. Jungtinės Tautos – sugadinta organizacija. Niujorkas, kur įsikūrusi JT būstinė, net neįsivaizduoja, kas vyksta trečiojo pasaulio šalyse”, – pastebėjo lietuvė. Maistą ir įrankius – tokią pagalbą vietiniams teikia lietuvės vadovaujama paramos grupė.
Dar bent kelis mėnesius ji rūpinsis vargstančiais Afrikos žmonėmis. Rūtos žvilgsnis vis dažniau krypsta centrinės Jungtinių Tautų būstinės link. Ji nebenori rizikuoti. Prieš kelias savaites vos išsivadavo iš mirties gniaužtų. „Penkiolika mėnesių nesirgau, tačiau neseniai užpuolė maliarija. Labai šlykšti liga. Iš pradžių nesupratau, kas man yra. Pradėjau karščiuoti, krėtė šaltis – kaleni dantimis, nors kepina saulė”, – prisimena Rūta. Jos akyse nuo šios klastingos ligos miršta ne tik vietiniai, bet ir savanoriai.
„Prieš dvi savaites mirė vienas bičiulis. Nemačiau labiau nuo uodų besisaugojusio žmogus, tačiau tai nepadėjo”, – prisimena Rūta. Nuolatinės alergijos ar virškinimo ligos Rūtai jau seniai nekelia nuostabos.
„Kai matau, kad mano pagalba reikalinga, daug ką pamirštu. Tiesa, žinau ir tai, kad yra daugybė kitų šalių, kuriose mažiau pavojų, bet taip pat būtina parama”, – kalbėjo Jungtinių Tautų darbuotoja.
Perdavė žinias
28-erių vilnietis Justas Mažeika beveik trejus metus savo akimis stebėjo Afrikos skurdą. Dabar jis – 30 nacionalinių asociacijų vienijančios „Humana People to People” organizacijos koordinatorius mūsų šalyje. „Afrikoje organizacijos siunčiami savanoriai rūpinasi ŽIV prevencija, vaikų globa, mokytojų rengimu, kitais dalykais”, – sakė J.Mažeika. Šiaurės ir Vakarų Europos šalyse organizaciją, be kita ko, finansuoja ir šių valstybių vyriausybės. Didžiąją dalį „Humana People to People” įplaukų sudaro lėšos, gaunamos iš prekybos padėvėtais drabužiais.
„Kasmet atsiranda vis daugiau lietuvių, kurie išreiškia norą padėti afrikiečiams, nors Juodajame žemyne programos savanoriai privalo praleisti mažiausiai 18 mėnesių”, – sakė koordinatorius, iš arti matęs, kaip gyvena Zambijos, Zimbabvės ir Mozambiko žmonės.
Po misijos šiose šalyse Justas suprato, kad daugiau lietuvių turi vykti padėti skurstantiems, ligų išvargintiems afrikiečiams. Kone trejus metus Afrikoje savanoriu dirbęs lietuvis, jo žodžiais, turėjo vienintelį tikslą – paduoti meškerę, kuria vietiniai galėtų susižvejoti geresnį gyvenimą. „Svarbiausia – švietėjiškas darbas. Žmonės turi suprasti, kad tik patys gali susitvarkyti savo gyvenimą. Europoje – žinių perteklius, ten – jų labai trūksta”, – sakė J.Mažeika.
Savanoriai stengiasi išsaugoti ir vietinę kultūrą, kuri Afrikoje vis sunkiau atsispiria globalizacijos įtakai.
Maistas – ir kirminai
Gyvenimas be elektros ar tiesiog džiunglėse buvo tapęs J.Mažeikos kasdienybe. Tokiomis sąlygomis jis gyveno savaitėmis, o kartais ir mėnesiais. „Valgydavome tai, kas papuldavo – kirminus, kitus gyvūnus, vaisius”, – prisimena Justas. Netvarka ir įvairių ligų epidemijos – Afrikos vizitinė kortelė, todėl lietuvis visuomet stengdavosi paisyti asmeninės higienos. „Savanoriai savo kailiu pajuto, kaip gyvena vietiniai žmonės. Jei laiką leisi viešbutyje, nesugebėsi suprasti jų bėdų. Vakarų pasaulyje kai kurie žmonės skundžiasi, kad sunkiai gyvena. Galiu tvirtinti, kad jie nežino, kas yra sunku. Kiekvienas privalome dalytis tuo, ką turime. Afrikoje pasikeitė ir dvasinis pasaulis. Mano gyvenimo tikslas – padėti kitiems. Nebegaliu galvoti vien apie savo skrandį”, – sakė savanoriu trijose Afrikos valstybėse dirbęs J.Mažeika.
Afrika padeda įveikti baimes, atsikratyti prietarų. Išankstinės nuostatos, anot Justo, lietuviams labiausiai trukdo padėti pagalbos stokojantiems afrikiečiams. „Kai nuvyksti, supranti, kad tai nėra labai baisu, pavojinga. Tiesiog reikia palaikyti dvasinę ir fizinę pusiausvyrą. Afrikoje privalai sekti kiekvieną žingsnį. Varganose šalyse tyro gerokai daugiau pavojų”, – kalbėjo savanoris iš Lietuvos.
Kas mėnesį gaudamas tik 150 dolerių dienpinigių J.Mažeika Afrikoje jautėsi turtingu žmogumi. Iki šiol jis naktimis sapnuoja Mozambiko skurdą ir sako negalintis suvokti, kodėl milijardai švaistomi karo pramonei, o Afrikos žmonės iki šiol badauja.
Afganistane – ligos ir karštis
Lietuva įsitvirtina aukštą išsivystymo lygį pasiekusių pasaulio valstybių sąraše. Pagal žmogaus socialinės raidos indeksą, kurį Jungtinės Tautos apskaičiuoja pagal sveikatos, švietimo ir gyvenimo lygį, Lietuva tarp 177 valstybių iš 47-os (2001 m.) pasistūmėjo į 39-ąją vietą.
Narystė Europos Sąjungoje Lietuvą įpareigoja finansiškai ir politiškai remti besivystančias šalis. Lietuvos paramos prioritetai iš esmės skiriasi nuo senųjų ES valstybių narių. Baltarusija, Ukraina, Moldova, Armėnija, Azerbaidžanas, Gruzija – šalys, kurioms skiriama didžiausia parama. Pats stambiausias Lietuvos indėlis – Goro provincijos atstatymo misija.
Afganistano Goro provincijoje dirba ne tik mūsų šalies kariai, bet ir diplomatas. Gegužę į Lietuvą grįžo misijai vadovavęs Dainius Baublys. Goro provincijoje dirbantys lietuviai kone kasdien susiduria su pavojais.
Bene didžiausią grėsmę kelia nuo karo likusios nesprogusios minos. „Inžinieriai beveik kiekvieną dieną naikina įvairius sprogmenis”, – apie Afganistane reziduojančių diplomatų kasdienybę sakė D.Baublys. Tačiau didžiausi mūsų karių priešai Gore, pasak Lietuvos paramos ir projektų Afganistane koordinatorės ambasadorės Gintės Damušytės, – pavojingos ligos ir kaitri saulė. Baimindamiesi susirgti lietuviai laikosi griežtų asmeninės higienos reikalavimų. Jei pasisveikina su vietiniais, plauna ir dezinfekuoja rankas, nevalgo jokių vaisių ir kitokio maisto iš turgaus. „Į Afganistaną siunčiame tik tuos diplomatus, kurie sutinka reziduoti šioje šalyje. Darbo sąlygos nėra pačios lengviausios”, – sakė G.Damušytė.
Kartais rimta grėsmė iškyla ir dėl kurioziškų aplinkybių. Vieną naktį šaudyta iš granatsvaidžio. Greitojo reagavimo būrys išsiaiškino, kad iššovė nuo narkotikų apkvaišęs vietos valdžios Čagčarane atstovas. Prablaivėjęs jis suprato, kad Lietuvos kariams turi būti dėkingas už savo gyvybę.
Diplomatai kraustosi į Kabulą
Čagčarane iškasta daugiau kaip dvidešimt šulinių, tačiau absoliuti dauguma jų mikrobiškai užteršti. Molis neleidžia susigerti išviečių teršalams ir jie su gruntiniu vandeniu patenka į šulinius bei per miestelį tekančią Harirudo upę. Tarptautinės bendruomenės vienas opiausių uždavinių – užtikrinti Goro provincijos gyventojams vandens tiekimą.
Sanitarinė padėtis provincijoje katastrofiška. Siaučia sunkios infekcinės ligos, medikai susiduria su nuo viduramžių negirdėtomis ligų komplikacijomis. Diplomatas matė šiurpą keliančių ligų įrodymų – įvairiausių žmogaus parazitų, pašalintų didelių inkstų akmenų, fotografijų, kaip chroniška infekcija sudarko žmogaus organizmą.
Laisvalaikiu kariai mėgsta pakilnoti svarmenis, pažaisti krepšinį, kurio aikštyną su nuimamais krepšiais jie įrengė sraigtasparnių tūpimo aikštelėje. Palydovinės komunikacijos užtikrina patikimą ir kokybišką ryšį. O ką veikia diplomatai? „Judėjimo laisvė labai ribojama. Aukšti diplomatai važinėja su karių palyda. Čagčarane – tikrai niūrus vaizdas. Namai, gatvės nuniokotos karo, ekstremalios klimato sąlygos”, – sakė G.Damušytė.
Pastaruoju metu Lietuvos diplomatai daugiau laiko praleidžia Kabule.
Teikia mažiausiai paramos visoje ES
Šiuo metu ES teikia daugiau nei pusę pasaulio pagalbos trečiųjų šalių vystymuisi ir yra įsipareigojusi padidinti šią paramą. 2004 m. ES parama sudarė net 34,3 milijardo eurų. ES taip pat yra svarbiausia besivystančių šalių ir regionų prekybos partnerė.
Keturios ES šalys: Danija, Liuksemburgas, Švedija ir Olandija – pasiekusios didesnį nei 0,7 proc. nuo BVP paramos lygį, tuo tarpu Lietuvos ir Kipro rodikliai yra patys prasčiausi.
Nuo pat pasirengimo ES narystei pradžios Lietuva padarė nemažą pažangą formuodama paramos politiką. „Priimti svarbūs politiniai dokumentai, padėti instituciniai pagrindai. Tačiau susiduriama ir su tam tikrais iššūkiais bei problemomis. Dauguma jų susijusios su finansinių išteklių ir politinės bei pilietinės valios trūkumu formuojant ir įgyvendinant vystomojo bendradarbiavimo politiką”, – sakė Užsienio reikalų ministerijos Plėtros ir pagalbos skyriaus vedėja Irena Urbutytė.
Lietuvos pagalba regiono valstybėms daugiausiai pasireiškia patirties perdavimu – demokratijos stiprinimo, žmogaus teisių apsaugos, gero valdymo, ūkio plėtros, administracinių gebėjimų stiprinimo, rinkos ekonomikos srityse.
2001 m. Lietuvos teikiama parama sudarė 0,02 proc. nuo BVP (apie 8 milijonus litų). 2004 m. ji padidėjo iki 0,04 proc. nuo BVP ( apie 26 milijonai litų). Prognozuojama parama 2005-2006 m. – 0,06 proc. nuo BVP (apie 45 milijonai litų).
Be to, Lietuvoje veikia ne viena institucija, koordinuojanti ES projektus, kurių dalį kompensuoja ir atskiros šalies žinybos.