Paryžiuje, Henriko IV krantinės gatvėje, jau penkiolika metų gyvena legendinė italų aktorė Klaudija Kardinalė (Claudia Cardinale). Stilingas jos butas su langais į Seną išpuoštas Renesanso epochos dailininkų darbais, rusiškomis ikonomis bei kino prizais – nuo „Auksinio liūto” iki „Auksinio lokio”.
Pastaraisiais metais Kardinalė daug vaidina teatre. Neseniai ji išleido autobiografinę knygą „Mano žvaigždės…”
Ar šiame bute, kuriame daug kas primena buvusį triumfą, jūsų nekamuoja nostalgija?
Nostalgija man nepažįstama. Vakarykšte diena gyvena tik nevykėliai, kuriuos svaigina pelenų kvapas. Mane domina tik dabartis. Aš niekada nenorėjau tapti muziejaus eksponatu.
Jūs spėjate vaidinti kine ir teatre, keliaujate po pasaulį kaip UNESCO geros valios pasiuntinė… Kokį kitą vaidmenį pasirinksite?
Aš labai išranki. Man svarbus ne tiek vaidmuo, kiek statytojas – ir kine, ir spektaklyje. Matote – mano kambaryje tona scenarijų, kuriuos man siunčia iš viso pasaulio. Paprastai aš perskaitau porą pirmų puslapių, užverčiu ir atidedu į šalį. Neįdomu… Nors, turiu pripažinti, teatras, kurį atradau vos prieš keletą metų, tapo man narkotiku.
Į daugelį dalykų aš žiūriu Viskončio akimis. Visada savęs paklausiu: „O ką gi pasakytų apie šį vaidmenį Lukinas?”
„Klaudija panaši į katę, kuri leidžiasi glostoma, kai guli ant sofos, – sakė apie jus Viskontis. – Bet atsargiai: katė gali virsti tigre, kuri prarys dresuotoją.” Ar pačiam Viskončiui tai negrėsė?
Žinoma, ne. Aš jį dievinau – jis išmokė mane visko ir netgi to, kaip būti gražiai. Jo filmavimo aikštelė priminė bažnyčią, kurioje vyksta mišios.
O Felinio – kai filmavotės „8 1/2”?
Pas Frederiką viskas vykdavo kaip italų tratorijoje. Kad galėtų kurti, jam reikėjo chaoso, sąmyšio.
Filmuodamas „Leopardą” Viskontis įkalbinėjo Deloną jus suvilioti. Šis pažadėjo…
Kiekvieną kartą, kai „Leoparde” mums su Delonu reikėdavo vaidinti meilės sceną, Lukinas stebėdavo mus trijų centimetrų atstumu. Jis žiūrėjo, ar mes iš tikro bučiuojamės, ar tik maivomės. Delonas vėliau sakė, kad tarp mūsų galėjo užsimegzti romanas. Romano nebuvo, užtat mus iki šiol sieja švelni draugystė.
Viskontis jus supažindino su Rudolfu Nurejevu.
Viskontis mėgo būti tarp neordinarių, gražių ir jaunų žmonių. Būtent toks buvo Rudolfas – įstabus veidas, stulbinantis magnetizmas ir neįprasta rengimosi maniera. Mes keletą kartų drauge keliavome.
Jūs dažnai būnate žiauri vyrams – netgi tokiems dideliems kaip Mastrojanis. Jūs pavadinote jį klounu, o jis, įsižeidęs, atsakė, kad jūs – bjaurybė…
Marčelas įsimylėdavo visas savo partneres. Dažniausiai jos atsakydavo tuo pačiu. Kad ir Ketrina Deniov.
Kai mes kartu filmavomės „Gražuolyje Antonijo”, Mastrojanis jau buvo didelė žvaigždė ir negalėjo suprasti, kaip aš drįstu jį atstumti. Jį tai tiesiog siutino. „Aš buvau dėl tavęs praradęs protą…” – prisipažino jis man po kelerių metų.
Vyrai galvoja, kad moterys yra silpnos, bet aš sėkmingai įrodydavau, jog yra atvirkščiai. Jeigu tave sekioja vyras ir tu iškart jam nusileidi, jis garantuotai tuoj pat tave mes. Aš nekenčiu flirto ir atsitiktinių ryšių. Aš niekada oficialiai nebuvau ištekėjusi, bet ir svetimų vyrų neviliojau.
Jeigu neklystu, didžiausias gundytojas jūsų gyvenime buvo Marlonas Brando…
Marlonui negalėjo pasakyti „ne” nei moterys, nei vyrai. Nei Džeimsas Dinas, nei Merilina Monro. Aš juo žavėjausi, kai dar buvau maža mergaitė. O kai atvykau filmuotis į Los Andželą, Brando buvo pirmasis, kuris man paskambino.
Jis paskleidė savo žavesį, bet aš iš užsispyrimo nepasidaviau pagundai. Tada jis ėmė juoktis ir pasakė: „Aš viską supratau. Tu – Avinas, kaip ir aš”. Kai jis pasitraukė nieko iš manęs nepešęs, širdyje sau pasakiau: „Kokia aš kvailė!”
Tarp daugybės tų, kurie iš jūsų ėmė interviu, buvo ir pats Albertas Moravija.
Mano pirmasis fotobandymas vyko Romoje, Borgezės viloje, ten jis mane ir pamatė. Parašė apie mane didelį straipsnį, kuriame pavadino „būsima dievaite”, paskui ir knygą. Jis spausdino mano atsakymus sena mašinėle, o interviu procesas labiau panėšėjo į tardymą policijoje.
O į kiną jus atvedė Omaras Šarifas…
Taip, aš mokiausi Tuniso mokykloje, kai mane pamatė Omaras Šarifas, tuomet žinomas tik Egipte. Jis pakvietė mane dalyvauti viename filme. Tuomet buvau visai laukinė, ir mokyklos direktorius pasakė: „Ją beprasmiška ko nors klausti – ji niekad neatsako”. Režisierius kreipėsi į mano tėvą, ir šis leido man filmuotis.
Jūs nusifilmavote daugiau nei 150 filmų, bet nė karto neapsinuoginote. Jūs tokia skaisti?
Aš vaidinu, o ne prekiauju savo kūnu. Aš Monikai Beluči sakiau, kad neverta taip jau nusirenginėti prieš kamerą. Viename iš Viskončio filmų filmavausi su naktiniais marškiniais prieš šviesą – mane galima matyti visą, bet per skaidrią medžiagą. Tai lavina vaizduotę.
Kodėl apsistojote Paryžiuje palikusi Italiją, kur gyvena Paskualė Skuitjeris?
Mudu su Paskuale norėjome, kad mūsų dukra kalbėtų keletu kalbų. Kai jai buvo 10 metų, mudvi persikėlėme Paryžiun ir čia ji lankė prancūzų-italų mokyklą. Be to, Prancūzijoje kur kas labiau gerbia aktorius. Prie manęs nekimba gatvėse – galiu ramiai sau vaikštinėti. Romoje paparacai neduoda nė minutės atsikvėpti.
Kas, jūsų manymu, yra geriausias aktorius iš pasaulio politikų? Berluskonis? Širakas? Bušas?
Turbūt nė vienas. Nors Berluskonis, žinoma, aktorius. Jis gi savo karjerą pradėjo dainuodamas iškylų garlaiviukuose.
Valdžią visame pasaulyje į savo rankas ima moterys…
Moterys, mano manymu, jautresnės ir geriau supranta artimą nei vyrai. O intelektu nė kiek nenusileidžia stipriajai lyčiai. Manau, jog Vokietijos kanclerė Angela Merkel žino, ko nori. Ji iš nugalėtojų padermės.
Mylite nugalėtojus?
Man patinka tie, kurie pasiryžę kautis. Ar tu nugalėsi, ar ne, – ne taip jau svarbu. Svarbiausia – nenuleisti rankų. Aš visada sakau: „Klaudija, jeigu tu nori, – vadinasi, gali”.