Panevėžietis 52 metų Vytas Plačakis, ko gero, mieste yra vienintelis žmogus, neturintis bambos. Jo pilvo oda – lygutėlė, be jokios įdubos.
Nors V.Plačakis šmaikštaudamas save vadina ateiviu iš kitos planetos, jis gimė, žinoma, su bamba. Jos vyras neteko prieš ketverius metus gulėdamas ant operacinio stalo.
Į chirurgų rankas V.Plačakis atsidavė ne dėl ligos, o tokiu būdu sumanęs atsikratyti nors dalies svorio. Operacija ir įvairios dietos panevėžiečiui leido svorį numesti iki 150 kilogramų.
Suliesėjęs pakeitė darbą
Prieš ketverius metus V.Plačakis svėrė kur kas daugiau. Jokios buitinės svarstyklės jo svorio negalėjo parodyti, o užlipus ant gyvulinių rodyklė liaudavosi siūbavusi ties 220 kilogramų padala.
Jaunystėje sunkius svarmenis kilnojusio galingo vyro figūrą pakeitė Kauno klinikų chirurgai bei dietologai.
Gerokai sumažinęs kūno apimtis V.Plačakis pakeitė ir darbą. Masinių renginių režisieriaus specialybę turintis panevėžietis suliesėjęs galėjo lengviau įsisprausti į automobilį, tad ėmėsi taksi vairuotojo amato.
Ne storas, o tvirtas
Elegantiškai pražilęs skvarbaus rudų akių žvilgsnio V.Plačakis dabar savęs storuliu nelaiko. Jis sako esąs tvirto sudėjimo, kaip ir visa giminė iš motinos pusės.
V.Plačakio svoris pastaruosius ketverius metus svyruoja tarp 140-150 kilogramų.
Apie dar mažesnį vyriškis nė nesvajoja, jam visiškai pakanka to, kad pavyko atsikratyti 70 kilogramų.
Dabar V.Plačakis jaučiasi esąs vikrus ir gana lengvas, stambus sudėjimas vyrui nė kiek netrukdo, dargi kartais pasitarnauja darbe, kai tenka tramdyti įsisiautėjusius keleivius.
Net ir tuomet, kai svėrė 220 kg, V.Plačakis nebuvo panašus į nepaslankų storulį – į penktą aukštą lengvai užkopdavo net su sunkiu nešuliu ant pečių.
Pranašavo tragišką likimą
Kaip susikaupė toks milžiniškas antsvoris, V.Plačakis sako tarsi ir nepastebėjęs.
Prieš porą dešimtmečių, kai tik buvo pradėjęs pilnėti, vyras, susirūpinęs dėl savo svorio, net bandė jo atsikratyti vienoje Vilniaus ligoninėje.
Garbaus amžiaus gydytojas V.Plačakiui paskyrė 7 dienų bado dietą, girdė mineralų prisodrintu skysčiu ir tabletėmis. Kol organizmas visiškai negavo maisto, svoris krito, tačiau vos ėmus valgyti viskas tapo kaip buvę.
Tada medikas peržegnojo pacientą ir pasakė, kad jo likimas – būti prikaustytam prie lovos, nes, jei tokiais tempais svoris augs, žmogus nebegalės vaikščioti.
„Bet medicina nestovi vietoje. Po ilgų tyrimų gydytojai nustatė, jog dėl medžiagų apykaitos kalta skydliaukė. Jie patarė svorio mažinimą pradėti nuo operacijos”, – apie pasiryžimą ekstremaliems pokyčiams pasakojo V.Plačakis.
Vežimėlis neatlaikė paciento
Panevėžietis į antsvorio problemas žiūri su humoru. Net nesklandumai prieš operaciją šmaikštauti mėgstančiam vyriškiui nesugadino nuotaikos.
Operacijai paruoštą, raminamųjų medikamentų prigirdytą pacientą seselės ruošėsi vežti į operacinę – atvežė į palatą specialų vežimėlį.
Vos V.Plačakis atsigulė į vežimėlį, šis neatlaikė didžiulio svorio ir pažiro šipuliais. Kol išsigandusios medikės skėsčiojo rankomis, pacientas pašoko ir savomis kojomis nuskuodė į operacinę.
Skalpeliais ir įvairiomis drenomis chirurgai iš V.Plačakio kūno pašalino per 20 kilogramų riebalų.
Prieš operaciją gydytojas, maigydamas paciento pilvą, paklausė, ar bus labai blogai, jei neliks bambos. Buvo vasaros vidurys, lauke tvyrojo nežmoniškas karštis, tokiomis sąlygomis gerokai sunkiau gijo žaizdos ir bet kokia skylutė galėjo būti vartai infekcijai.
„Koks skirtumas, pjauk viską ištisai, galėsiu kurti bebambių sektą”, – tąkart pašmaikštavo panevėžietis.
Po operacijos V.Plačakis ligoninėje pagarsėjo kaip pacientas, nuolat lakstantis į šalia klinikų esančią parduotuvę. Medicinos personalas niekaip negalėjo suprasti, ką ligonis ten taip dažnai perka, nes pirmyn atgal kursuodavo su išsipūtusiu maišeliu.
Pasirodo, V.Plačakis maišelyje nešiojosi visą krūvą drenų ir žarnelių, išvestų iš jo žaizdų. Paprastai tokie ligoniai guli lovoje, nes judėti jiems trukdo gausybė limfai ir kraujui nubėgti paliktų drenų bei specialių maišų šiems skysčiams surinkti.
Nenuorama ligonis suėmė visus įrenginius į vieną krūvą, prakirpo pižamos kišenę, o per ją viską sukišo į pirkinių maišelį.
Prisivertė sočiai nevalgyti
Dalies kilogramų atsikratęs operacinėje, kitą dalį riebalų panevėžietis ištirpdė šiek tiek sureguliavęs mitybą.
„Kad ir kokios įmantrios būtų dietos, tiesa viena: kuo mažiau įmesi į skrandį, tuo mažiau ir turėsi. Dabar vietoje puskilogramio lašinių suvalgau tik 10 gramų”, – patį paprasčiausią liesėjimo receptą atskleidžia V.Plačakis.
Išėjęs iš ligoninės gerokai lengvesnis, V.Plačakis prisivertė pakeisti ir mitybos įpročius: liovėsi valgęs sočias vakarienes, pradėjo žiūrėti, kokius produktus vartoja. Dabar vyras stengiasi visiškai vengti aliejaus, užuot žuvį kepęs, patroškina ją garuose, o jei perka grietinę, tai tik 12 procentų riebumo.
Matydama, kad vyras vakare graužia tik salotos lapą, dantų gydytoja dirbanti jo žmona Gema Plačakienė stengiasi įsiūlyti ir mėsos. Sutuoktiniai dėl to net šiek tiek apsipyksta.
„Tokios laikinos nesantaikos iš tiesų nėra tikri konfliktai. Drauge pragyvenome jau daugiau nei 30 metų, o nė karto rimtai nebuvome susipykę. Kad jūs įsivaizduotumėte, kaip žmona mane ligoninėje po svorio metimo operacijos prižiūrėjo, kaip popino”, – sutuoktinę giria V.Plačakis.
Krikštijo tris kartus
V.Plačakio ne tik išvaizda įsidėmėtina, ne ką mažiau įspūdinga ir jo biografija.
V.Plačakis gimė tolimajame Sibire, Irkutsko srityje. Jo tėvas buvo Amerikos pilietis.
Per pokario trėmimus sovietų valdžia apsižioplino ir su visa lietuvaičių gimine į Sibiro lagerius kaip politinį kalinį išvežė ir amerikietį.
Po J.Stalino mirties V.Plačakio tėvas išdrįso parašyti laišką Amerikos ambasadai. Sovietų valdžia amerikiečiui iš karto davė leidimą tą pačią minutę išvykti į JAV, tačiau be šeimos.
Žmogus netikėtai suteikta laisve nepasinaudojo, liko su mylima moterimi ir mažais sūnumis tremtyje.
Sibire gimęs Amerikos piliečio vaikas buvo net tris kartus pakrikštytas, galbūt todėl, kad du vyresnieji jo broliai mirė.
Pirmojo krikšto apeigas atliko kūdikį priėmusi kaimo pribuvėja. Antrą kartą vaiką pakrikštijo į atokų Rusijos kaimą užklydęs vienuolis. O trečią kartą religingi tėvai sūnų pakrikštijo pagal visus katalikiškus papročius, jau sugrįžę iš tremties.
Į Lietuvą su tėvais V.Plačakis atsikraustė būdamas šešerių metų.
V.Plačakis svajojo tapti istoriku archeologu. Vasaromis leisdavosi į moksleiviškas etnokultūrines ekspedicijas arba prakaituodavo su archeologais kasinėdamas piliakalnius ar senųjų gyvenviečių liekanas. Ten teko nakvoti ant iš kapviečių iškrapštytų kažkieno palaikų.
Suplakė skirtingų tautų papročius
Pabandęs kelis kartus stoti į universitetą studijuoti istorijos, po dar vieno neigiamo mandatinės komisijos atsakymo iš vieno jos nario V.Plačakis išgirdo, jog šios įstaigos durys jam, tremtinio ir politinio kalinio vaikui, niekad neatsivers.
Tada vaikinas pasirinko mokslą Vilniaus kultūros mokykloje, o vėliau – masinių renginių režisieriaus studijas prie ministerijos esančiame kultūros institute ir, kaip pats sako, dėl šių mokslų tapo profesionaliu piršliu.
Tuo metu komunistų partija stengėsi visose socialistinėse respublikose suvienodinti kultūrinę terpę, būsimiesiems masinių renginių režisieriams tekdavo išklausyti ir visai absurdiškų mokymų.
Pabaltijyje tuomet atsirado pirmieji laidojimo rūmai. Maskva tuojau pat pabandė tokias pat šarvojimo apeigas įdiegti ir Azijoje, o tautų draugystės ir kultūrinės integracijos vardan iš Azijos į Lietuvą bandė perkelti paprotį mirusįjį vežioti po jo lankytas vietas.
„Ačiū Dievui, pas mus neprigijo tokios nesąmonės – mirusį traktorininką vežioti po kaimus, aiškinti šermenų dalyviams, kad čia jis arė, šitame miške grybavo, ten buteliuką su bendru gėrė. Kažkurioje azijiečių tautoje taip ir yra: važinėja su mirusiuoju po aūlus, kol aplanko visus kadais jo pažintus žmones ar matytas vietas”, – iš buvusių studijų juokėsi V.Plačakis.
V.Plačakiui tam tikra prasme ir pasisekė, nes kai kurie dėstytojai labai skatino puoselėti piršliavimo tradicijas. Tad baigęs kultūros institutą V.Plačakis drąsiai prisistatydavo esantis profesionalus piršlys.
Po vestuvių puldavo prie šaldytuvo
Savo vestuves V.Plačakis atšoko būdamas jaunas, dabar trims pametinukams sutuoktinių vaikams – Žygimantui, Ringailei ir Gediminui – jau 30, 29 ir 28 metai.
Būsimą žmoną sutiko draugų vestuvėse ir gudriai paviliojo iš kito pabrolio.
Puota vyko suomiškoje pirtyje su šviežiai išbaltintomis sienomis. V.Plačakis vis rėmėsi į kalkėmis nuteptą plotą ir vis prašė patikusios pamergės pavalyti nugarą.
O vėliau jam teko prie altoriaus lydėti dar bent 300 nuotakų. Tiek vestuvių vyras atšoko būdamas piršliu.
Grandiozinės, su keliais šimtais svečių ir po tris paras trunkančios puotos V.Plačakiui buvo ne pasilinksminimai, o juodas, kartais net ekstremalus darbas. Yra buvę, kad įtūžęs nuotakos tėvas piršliui prieš nosį ėmė kirviu kapoti šakočius.
„Sėdžiu per kelis centimetrus nuo ašmenų, geležis švysčioja, torto gabalai į šalis skrenda, prakaitas žliaugia”, – vestuvių įspūdžius prisiminė piršlys.
Kai namiškiai klausdavo, kokiais valgiais vestuvininkus malonino šeimininkės, V.Plačakis net neatsimindavo, ką greitosiomis buvo sumetęs į skrandį.
Dažniausiai visas tris paras piršlys praleisdavo be miego. O grįžęs namo pirmiausia puldavo prie šaldytuvo ir porą dienų nuo jo nesitraukdavo – šluodavo maistą kilogramais kaip kompensaciją už nuovargį.
V.Plačakis juokiasi, kad kiekvienos vestuvės jam ir priaugindavo po keletą kilogramų antsvorio.
Piršlį šeimai pristatė vidurnaktį
Pradėjęs dirbti taksistu, V.Plačakis ne kartą jautė gerokai įdėmesnį nei įprasta klientų žvilgsnį. Žmonės prasitardavo svarstantys, ar ne jį buvo kažkada sutikę vestuvėse.
Kartą jau gerokai po vidurnakčio į taksi įsėdęs vienas įkaušęs vyriškis nuo vairuotojo ilgai neatplėšė žvilgsnio, o galiausiai paklausė, ar kartais čia ne jo vestuvių piršlys.
Aptarę kelias senos puotos smulkmenas vyrai suprato, jog iš tiesų po keliolikos metų susitiko jaunikis ir piršlys.
Tada keleivis beveik prievarta įsitempė taksistą į namus, ištraukė iš patalų užsimiegojusius vaikus, žmoną ir, džiaugdamasis šeimynine laime, išrikiavo visus prieš piršlį.
Keleiviai – nenuspėjami
„Šitiek metų piršliavęs įsivaizdavau, kad tikrai labai gerai pažįstu žmones. Juk teko su įvairiausiais tipais bendrauti, mačiau girtų, abstinentų, keistuolių, labai mokytų. Bet kai pradėjau vairuoti taksi, supratau, jog toli gražu nesu žmonių pažinimo specialistas.
Kai žmogus ateina į vestuves, viskas aišku, ko jis tikisi, žinai, kad laukia linksmybių. Besimušančius sutaikai arba išskiri ir toliau balius vyksta.
O kai sėda į taksi, kartais negali net nujausti, kas kliento galvoje dedasi, kokia jo būklė, ar jis taikus, ar po sekundės pratrūks agresija”, – pasakojo V.Plačakis.
Galingo sudėjimo vyrui ne kartą teko ir jėga tramdyti sužvėrėjusį jaunimą.
Kartą V.Plačakis taksi salone pradėjusiems siautėti vos pilnametystės sulaukusiems vaikinams lediniu balsu liepė tuojau pat prie priekinės sėdynės sudėti ginklus.
Per veidrodėlį pamatęs, kad keleivių rankose jau kyla metalo vamzdžiai ir kastetai, taksistas galingos rankos judesiu kirto vienam iš jų per nosį. Tąkart įsismarkavusiems jaunuoliams to pakako, jie nebesiryžo pulti stambaus vyriškio.
Pasak V.Plačakio, visi taksistai labiausiai nemėgsta narkomanų. Kad kvaišalus vartojantys žmonės yra visiškai neprognozuojami, panevėžietis patyrė savo kailiu.
Lengvą šypseną V.Plačakiui kelianti klientų kategorija – neištikimus vyrus ar žmonas medžiojantys sutuoktiniai.
Būna, kad į taksi įsėdusi moteris vairuotojui nurodo, paskui kurį automobilį reikėtų važiuoti. Sukdami ratu po miestą jie pravažinėja keliasdešimt litų.
Kartais taksi namo parvežęs moterį V.Plačakis sulaukia jos vyro „revizijos”. Prie automobilio pripuolęs sutuoktinis stengiasi vairuotoją išklausinėti, kur moteris įsėdo, kur važiavo, ar kas palydėjo iki mašinos.
Šypsodamasis V.Plačakis sako, kad nei vieniems, nei kitiems stengiasi per daug nepasakyti, saugo klientų konfidencialumą.
Išsipasakoja nelaimingos moterys
Akmeniu širdin taksi vairuotojui gula nelaimingų moterų istorijos. Būna, kad kartais vėlų vakarą į taksi įsėdusi nuo ašarų užputusiomis akimis moteris liepia važiuoti nesvarbu kur arba tiesiog paprašo būti išklausyta, nes namie neturi kam išlieti širdies.
V.Plačakis negali užmiršti vienos klientės. Moteris vairuotojui verkdama sakė, kad nebeturinti jėgų savyje laikyti sunkumo, kuris ją spaudžia antrus metus.
Prieš kurį laiką medikai jai nustatė nepagydomą ligą, ji nuolat mina gydytojų kabinetų slenksčius, stengiasi kabintis į gyvenimą, tačiau niekas iš namiškių nė karto nepasidomėjo jos sveikatos būkle.
Moteris nedrįsta nei vyrui, nei sūnums išsakyti ją kamuojančio nerimo, pasiskųsti varginančiais negalavimais, nes mato, kad niekam tai nerūpi.
„Jei pasiguosiu draugėms, ryt žinos visas Panevėžys. O jūsų nepažįstu, pašnekėjau, išlipau, jūs nuvažiuosit ir galbūt niekad nebesusitiksim”, – V.Plačakiui sako klientės, kai taksi automobilyje išsiverkia dėl šeimyninių nesklandumų.
Automobilyje paliko kūdikį
Pats netikėčiausias nuotykis buvo tada, kai, klientams užtrenkus automobilio duris ir su nešuliais pradingus daugiabučio laiptinėje, V.Plačakis ant užpakalinės sėdynės išvydo krepšį su naujagimiu.
Tą kartą taksi išsikvietusi jauna šeima specialioje pintinėje nešėsi vaikutį ir gausybę pirkinių krepšių. Privažiavus reikiamą vietą jauni tėvai iš mašinos išsitraukė pirkinius, užsimokėjo vairuotojui ir nuėjo namo.
Iš kiemo ketinęs išvažiuoti taksistas apstulbo, kai atsisukęs pamatė paliktą naujagimį. Nebejaunas vyriškis tiek suglumo, kad iš pradžių nė nesusigaudė, ką turėtų su vaiku daryti, kur ieškoti tėvų ar pagalbos.
Kol V.Plačakis netekęs žado spoksojo į ramiai miegančią „dovaną”, iš laiptinės lyg paklaikę išlėkė sutuoktiniai. Parėjusi namo pora pamatė, kad abiejų rankose – tik pirkinių maišai, o vaiko nėra. Laimė, į kūdikį užsižiūrėjęs taksistas dar buvo kieme.