Tragiški praėjusio šeštadienio nakties įvykiai į šipulius sudaužė 44 metų Danguolės Vaškelienės šeimos gyvenimą.
Utenos rajono Vyžuonų miestelyje gyvenančios moters septyniolikmetis sūnus Šarūnas kirviu mirtinai užkapojo lovoje miegantį savo tėvą.
Ši žinia pribloškė ne tik nužudyto 42 metų Gintaro Vaškelio artimuosius, bet ir visus miestelio žmones. Apie darbščioje ir tvarkingoje šeimoje užaugusį visų mylimą kurčią vaikiną nė vienas vyžuoniškis nėra pasakęs blogo žodžio.
„Man lengviau būtų buvę palaidoti juos abu iš karto, – kalbėjo iš skausmo plyštančia širdimi D.Vaškelienė. – Tada bent žinočiau, kad jiems abiem nebeskauda, ir galėčiau juos apraudoti. Vyro vargai pasibaigė, o sūnaus tik prasideda”.
Atsakymo į ją kamuojantį klausimą, kas galėjo pastūmėti sūnų žengti beprotišką žingsnį, negalinti rasti motina labiausiai baiminasi, kad Šarūno už grotų nemuštų ir neskriaustų kiti suimtieji.
Moteris atiduotų viską, kad tik jos vienintelį trims mėnesiams suimtą sūnų pasodintų kameroje vieną: „Tegul mane primuša, atgaivina ir vėl muša, tegul sukapoja į gabalus, kad tik jam nereikėtų kentėti. Esu stipri, todėl atkentėčiau. Juk jis ir taip yra gyvenimo nuskriaustas”.
Prireikė juodo šaliko
Tragedijos išvakarėse D.Vaškelienės 44-ąjį gimtadienį šventę artimieji net neįtarė, kad jis virs kruvina drama.
Išskirtine nuojauta garsėjanti moteris, kurią vyras juokais net vadino ragana, tąsyk irgi nieko nenujautė.
Juodos spalvos drabužius visą gyvenimą mėgusi D.Vaškelienė sutuoktinio prieš savo gimtadienį paprašė, kad šis jai dovanų nupirktų juodą šaliką. Žmona parodė parduotuvėje nusižiūrėtą šaliką, bet, užuot jį pirkęs, vyras davė pinigų.
Vėliau našlė šį šaliką nusipirko vyro laidotuvėms.
Žmona apsipyko su vyru
Mokykloje kiemsarge dirbanti D.Vaškelienė vakare palikusi vaišių dalyvius išskubėjo budėti į mokyklą.
Prieš vidurnaktį miegoti nuėjo ir kitą rytą į darbą miestelio gaisrinėje turėjęs vykti G.Vaškelis.
Prieš tai jis apie 22 val. kartu su sūnumi dar užsuko pas žmoną į mokyklą, nes tą vakarą buvo su ja apsipykęs. Netrukus ji sulaukė ir namo grįžusio vyro skambučio, tačiau neatsiliepė.
Kas vėliau dėjosi Vaškelių namuose, tebegaubia paslaptis. Kitame namo gale nakvojanti Šakių rajone gyvenanti D.Vaškelienės duktė, irgi kurčioji, su mažu sūneliu kietai miegojo ir nieko nejautė.
Namuose rado kraujo balas
Ankstyvą sekmadienio rytą iš darbo grįžusi ir pamačiusi krauju apšlakstytus namo laiptus D.Vaškelienė nustėro iš baimės.
Viduje išvydusiai telkšančias kraujo balas bei kruviną vyro lovą, prie kurios netoliese mėtėsi nukirstos ausies galiukas, vyžuoniškei pradėjo temti protas.
Išbėgusi į lauką ji pamatė daržinės link, o nuo jos prie garažo vedančią kraujo šliūžę. Moterį nudiegė baisi mintis, kad jos vyras primušė, o gal ir užmušė sūnų.
„Sukaupusi visas jėgas atidariau daržinės, o po to ir garažo duris, bet ten nieko neradau, – šiurpdama prisiminė našlė. – Supratusi, jog atsitiko kažkas baisaus, pamaniau, kad vyras tikriausiai užmušė vaiką, o pats pasikorė”.
Nesuvokdama, ką daro, moteris puolė į kambarį plauti kruvinų grindų.
Tuo metu pasiimti jos vyro į darbą užvažiavo vienoje pamainoje su juo dirbantis bendradarbis.
Paskambinęs į ligoninę ir sužinojęs, kad ten nei jo bendradarbio, nei jo sūnaus nėra, jis iškvietė policiją.
Pašnekovė prisiminė, kad Šarūnas nelaimės išvakarėse jai pasiguodė prašęs tėvo mašinos raktelių, tačiau jų negavo. Tėvas jį už tai supurtė už drabužių.
Tėvo lavoną paslėpė krūmuose
Įvykių atomazga D.Vaškelienei pradėjo aiškėti tada, kai ją pasiekė gandai apie tai, kad vyžuoniškiai matė jos sūnų, tą rytą važinėjantį mašina.
Tėvo kelnėmis mūvintis septyniolikmetis namo automobiliu grįžo sekmadienį po pietų. Jis motinai prisipažino kirviu užkapojęs tėvą, tačiau tvirtino nežinąs, kodėl tai padarė. Tą patį jis tvirtino ir policininkams.
Netrukus įtariamasis parodė policininkams maždaug keturi kilometrai nuo namų augančius krūmus, kuriuose buvo paslėpęs tėvo lavoną.
Į paklodę suvyniotą kūną Š.Vaškelis nuvežė automobiliu.
Paslėpęs lavoną, septyniolikmetis važinėjo po apylinkes, užsuko pas draugus, buvo nuvažiavęs į Uteną. Iš tėvo piniginėje rastų 300 litų jis spėjo išleisti 120 litų.
Per gimtadienį vaikinas ragavo tik sidro. Vėliau motina sužinojo, kad tą vakarą mokyklos stadione jis su draugais gėrė alų.
Vaikščiodavo prislėgtas
Atsipeikėti po nelaimės negalinti motina netiki, kad sūnus galėjo vienas nužudyti tėvą.
Tuo niekas netiki ir miestelyje. Motinos abejones sustiprino ir tą naktį po jų kiemą, kaimynų teigimu, vaikščiojęs kažkoks vyras.
„Žengti tokį žingsnį jis galėjo nebent praradęs sveiką protą. O gal jam kas nors pakišo narkotikų? – bandė rasti atsakymą D.Vaškelienė. – Aš sieksiu, kad jam kuo greičiau būtų skirta psichiatrijos ekspertizė. Šarūnas juk nėra net šuns nuskriaudęs. Be to, jis buvo bailokas”.
Pastaruoju metu tėvai pastebėjo, kad Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitacijos profesinio mokymo centre nuo praėjusių metų besimokęs sūnus tapo prislėgtas, jo viduje kaupėsi kažkas negera.
Baimindamiesi, kad sūnaus neįtrauktų į kompaniją blogi draugai, tėvai bandė iškvosti Šarūną, kas jam atsitiko, tačiau jis paaiškino, jog viskas yra gerai.
Stengėsi palepinti sūnų
Motina neslėpė visą laiką jautusi gamtos nuskriaustam Šarūnui gailestį, todėl stengdavosi jį dažniau palepinti. Tačiau jos gerumu sūnus nemėgo naudotis.
Gavęs smulkioms išlaidoms pinigų jis dalį visada grąžindavo motinai, o išvydęs jam perkamo drabužio kainą prašydavo išrinkti pigesnį.
Ne tik gaisrinėje, bet ir žemės ūkio bendrovėje dirbęs G.Vaškelis per nesibaigiančius darbus sūnui galėdavo skirti daug mažiau laiko nei motina. Gal todėl vaikinas tėvo kartais privengdavo.
Patyrė smurtą ir pažeminimą
D.Vaškelienės gyvenimas niekada nebuvo lengvas. Už pirmojo vyro, kurį labai mylėjo, ji ištekėjo vos sulaukusi aštuoniolikos metų.
Greitai likimas atsiuntė jai du skaudžius išbandymus – viena po kitos gimė dvi neprigirdinčios dukterys.
Gyvenimas su labai pavydžiu sutuoktiniu nuo pat pradžių buvo panašus į pragarą. Vyras ją ne tik mušdavo, net ir nuo galvos raudavo plaukus. Neišlaikiusi pažeminimo ir patyčių moteris nusprendė išsiskirti.
Moteris palaidojo dukterį
Antrą kartą ištekėjusi už G.Vaškelio ji netrukus pagimdė sūnų.
Gyvenimą su antruoju sutuoktiniu ji apibūdino kaip gerą ir gražų, nors kartais, kaip ir visi, tarpusavyje apsibardavo.
Prieš trejus metus D.Vaškelienė palaidojo sunkia liga susirgusią devyniolikmetę dukterį Laurą. Jos netektį išgyvenusiai motinai nuo galvos nuslinko visi plaukai. Jie iki šiol dar visiškai neataugo.
„Aš net neįsivaizduoju, už kokias nuodėmes mane taip baudžia Dievas, – svarstė našlė. – Kartais manau, kad jo iš viso nėra. Jei būčiau žinojusi, kad taip klostysis gyvenimas, geriau jau būčiau negimdžiusi”.
Skausmo išsekinta moteris įsitikinusi, kad jei likimas žmogui siunčia išbandymą, gali sėdėti užsirakinęs nors ir visas duris, bet tai vis tiek nepadės.
Aprauda visus mirusiuosius
Prieš porą metų D.Vaškelienė tapo bažnyčios varpininke. Per tą laiką jos skambinamų varpų dūžiai į paskutinę kelionę palydėjo 97 žmones.
Po dukters mirties ji apverkė visus miestelio kapinėse palaidotus mirusiuosius. Moteris net televizijos laidų nebežiūri, nes iškart puola raudoti dėl nenusisekusio laidų herojų gyvenimo.
Varpininkė žada prašyti kunigo, kad jai leistų bent mėnesį pailsėti. Nuo šiol ji skambindama varpais visada galvos ne tik apie mirusią dukterį, vyrą, bet ir sūnų: „Juk jis dabar gyvas lavonas”.
Kreipsis į kunigą ir burtininkę
Po vyro laidotuvių našlei giminaitė patarė pakviesti kunigą ir pašventinti namus. D.Vaškelienė žada paklausyti šio patarimo.
Vyžuoniškė ketina kreiptis ir į Ukmergės rajone gyvenančią burtininkę, kuri neva gali atkeikti užkeiktus namus. Ryžtis šiam žingsniui jau anksčiau apie tai galvojusią moterį atbaidydavo mintis, kad ji gali išgirsti dar ką nors bloga.
Skausmo palaužta motina už viską labiau trokšta nors savaitę pabūti visiškai viena ir nors kiek atsitokėti nuo užgriuvusios nelaimės.