Sostinės „Lietuvos” kino teatro vietoje kuriamo daugiafunkcinio pastato vizija atskleidė, kaip nepaisoma įstatymų, ir įspėjo apie realų pavojų Vilniaus senamiesčiui, įtrauktam į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą
Neseniai susitikimą su žurnalistais „Vakar – „Lietuvos” kino teatras, rytoj – daugiafunkcinis pastatas su kino centru” surengė nekilnojamojo turto plėtros bendrovė „M2 Invest”. Ši bendrovė kartu su UAB „Cinema Scotland” – investicinės įmonės „Rojaus apartamentai” akcininkai, įsigiję kino teatro „Lietuva” (Pylimo g. 17) pastatą. Su jais sudaryta ir šalia esančios žemės nuomos sutartis iki 2093 metų. Už projekto plėtrą ir įgyvendinimą atsakingai „M2 Invest” susitikime su žiniasklaida atstovavo generalinis direktorius Dalius Kaveckas, nekilnojamojo turto plėtros direktorius Robertas Staskevičius; renginyje dalyvavo ir Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto departamento direktorius Algimantas Šventickas, UAB „Jungtinės architektų dirbtuvės” architektai Algimantas Nasvytis ir Gediminas Paslaitis, „Lietuvos” ir šalia esančiame sklype jau suprojektavę daugiafunkcį pastatą.
Kodėl senamiestyje?
Per pristatymą, kurį lydėjo skaidrės, lentelės, nuotraukos, Kaveckas nuolat akcentavo, kad projekto esmė ir pagrindinis uždavinys – išsaugoti kultūrinę aplinką, pratęsti kino teatro (įdomiai pavadinto funkciniu paveldu) tradiciją, bet tai ketinama padaryti naujomis moderniomis priemonėmis, atitinkančiomis šiuolaikinę situaciją. Tai reiškia, kad daugiafunkcės paskirties pastatą sudarys atskiras korpusas su dviem kino salėmis (230 vietų ir 50 vietų ekskliuzyvinė salytė), pirmame aukšte – komercinės patalpos (apie 2200 kv. m), antrame, trečiame aukštuose ir mansardoje – 50 butų (apie 5100 kv.m), kurių gyventojams vienaaukščio pastato dalyje ant stogo numatoma net rekreacinė erdvė. Numatytas požeminis garažas, praėjimas tarp Jono Basanavičiaus ir Pylimo gatvių. O profesorius Nasvytis dar pasidžiaugė būsimo tramvajaus stotele ir numatytais fontanais – aliuzija į Vingrių šaltinius…
Įspūdinga vizija. Ji tikrai galėtų sužavėti, jei būtų numatyta, pavyzdžiui, Kirtimuose – ten ir garažams yra vietos ir, modernaus tramvajaus linija iš oro uosto nepakenktų. Tačiau gerokai sutrikdo, kad visa tai numatyta Vilniaus senamiestyje – Pasaulio paveldo saugomoje teritorijoje, kur draudžiama bet kokia nauja statyba.
Kuo rėmėsi?
Taigi nuostabą sukėlė tai, kad per projekto pristatymą ypač daug dėmesio skyrus kultūros ir ypač kino tradicijų tęstinumui nė žodžiu nebuvo užsiminta apie išskirtinę šios erdvės, esančios UNESCO saugomų teritorijų registre, svarbą. O priminus, kad Pasaulio paveldo teritorijoje privalu laikytis ne tik įstatymų, bet ir konkrečių tarptautinių įsipareigojimų, vizijos projekto vadovas, architektas Nasvytis kažkodėl supyko – žaibiškai replikavo, kad jis puikiai žino, nuo kada Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, sostinėje jau gyvena 40 metų ir yra savo darbą išmanantis profesionalas.
Profesorius pareiškė, kad vadovautasi 2003 metų Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentu, patvirtintu kultūros ministro (tuo metu Romos Žakaitienės – aut.). Staskevičius mikliai paspaudė kompiuterio klavišą ir ekrane pasirodė dar keli dokumentai, kurie „Rojaus apartamentų” savininkams, regis, ir atvėrė erdves jų rojaus vizijoms. Tai – savivaldybės patvirtinti Detalusis (1995 m.), Vilniaus miesto bendrasis (1998 m.), Specialusis (2005 m.) planai. Šalia dar pacituojama, kad „sklype numatyta nauja statyba, maksimalus užstatymas – keturi aukštai”, „sklypo naudojimo būdas – gyvenamasis, daugiaaukščiams namams”.
Kodėl nederino?
„Būtų ar nebūtų Vilnius įtrauktas į UNESCO saugomų teritorijų registrą, galioja įstatymai, kurių privalu laikytis ir Kaune, ir Onuškyje, ir Vilniuje, – LŽ korespondentei pasakė Kultūros paveldo departamento direktorius Albinas Kuncevičius. – Garbė Lietuvai ir Vilniui, kad mūsų senamiestį įtraukė į Pasaulio paveldo sąrašą, dabar reikia dar labiau juo pasirūpinti. Todėl Lietuvai tapus ES nare ir ratifikavus ypač mums svarbias Europos archeologijos ir Europos architektūros paveldo apsaugos konvencijas, pernai buvo priimtas pagrindinis – naujas Nekilnojamų kultūros vertybių apsaugos įstatymas, kuris atspindi ir konvencijų teiginius”.
Paklaustas apie Pylimo g. 17 sklype projektuojamą pastatą, Kuncevičius patikino, kad departamente nebuvo derinti priešprojektiniai pasiūlymai. „Jie čia dar kuria viziją. Apie ją, deja, sužinojome tik iš žiniasklaidos, – sakė Kuncevičius. – Beje, apie tą sklypą, kuris garsėjo Vingrių šaltiniais, jau seniai buvo daug kalbama. Palaikyčiau idėją ten atkurti istorinę aplinką. Būtų gražu”.
Klaidų nekartos?
Projekto derinimo funkcijos priklauso Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio vadovui Rimantui Bitinui. Pastarasis LŽ korespondentę patikino, kad būtent su juo anksčiau ar vėliau bus derinamas projektas. „Praėjusiais metais išdavėme projektavimo sąlygas, kur yra nurodyti tam tikri reikalavimai: koks pastatas gali būti, užstatymo tankis, požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, stogai… – vardijo Bitinas. – Mūsų reikalavimai pateikti. Jei projektas juos atitiks, pasirašysime”.
Specialistui priminus, kad senamiesčio teritorijoje jokia statyba negalima, paminklosaugininkas paminėjo jau per susitikimą su žurnalistais rodytą Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentą, neva leidžiantį griauti, rekonstruoti, statyti. Dar priminė, kad Lenkijai okupavus Vilnių – 1938-aisiais – šioje vietoje buvo… suprojektuotas trijų aukštų pastatas.
Keista, kad valstybinės paminklosaugos institucijos atsakingas pareigūnas remiasi net neįgyvendintu „lenkmečio” projektu, o ignoruoja UNESCO, saugotinomis vertybėmis pripažinusią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (iki XVIII amžiaus pabaigos) Vilniaus senamiestį, teigiančią, kad šioje teritorijoje galimi tik trijų pobūdžių statybos darbai: atkuriant pastatą, jį restauruojant ar konservuojant.
Pareigūnui teko priminti ne taip seniai iškilusį „Novotel” viešbutį senamiesčio teritorijoje. Šis pastatas šauniai atitinka aukštingumo reikalavimus, žinoma, jei aukštus skaičiuosi iki karnizų…
„Į „Novotel” pamokas atsižvelgta. Šių blogų pavyzdžių tikrai nekartosime! – patikino Bitinas. – Pylimo g. 17 labai jautri vieta. Manau, čia turi būti derinami ir visuomenės, ir statytojų interesai”.
Gal išpirkti?
Regis, susitikimas su žiniasklaida „M2 Invest” buvo tarsi apšilimas pristatant savo viziją. Jau kitą savaitę rengiamas panašus susitikimas su kultūros ir kino žmonėmis „Skalvijoje”. Pasak menininkės Onos Volungevičiūtės, „Rojaus apartamentų” vizija gali užliūliuoti. Tik ne tuos miestelėnus, kurie siekia, kad Vilnius tikrai taptų vertas Europos kultūros sostinės vardo.
„Savivaldybės klaida, kad pardavė nekomercinį kino teatrą, jūsų klaida, kad nupirkote „Lietuvą”, – sakė Volungevičiūtė „M2 Invest”.
Nuo 2002-ųjų, kai savivaldybė už 3 milijonus litų pardavė „Lietuvą” – priešpaskutinį (iš buvusių 15) sostinės kino teatrų, vis daugiau žmonių reiškia nepasitikėjimą miesto valdžia, net 7 tūkstančiai vilniečių pasirašė knygoje dėl nekomercinio kino teatro sostinėje išsaugojimo. Pastaruoju metu vis pasigirsta balsų, skatinančių savivaldybę ar net Vyriausybę išpirkti „Lietuvą”, pastate įrengti ne tik nekomercinio kino teatrą, bet ir įsteigti Nacionalinį kino centrą, sinemateką, videosales, Jono Meko Lietuvai padovanotą archyvą.
Tai, matyt, visai realu, turint galvoje, kad savivaldybė garsiai skelbia savo ketinimus išpirkti Koncertų ir sporto, Profsąjungų rūmus.
Pamiršti pažadai?
Apie šiuos ketinimus per susitikimą žurnalistams priminė savivaldybės departamento direktorius Šventickas, patikinęs, kad būsimame kultūros centre (vietoj dar stovinčių Koncertų ir sporto rūmų) ir „Tautos namuose” (naujame pastate vietoj Profsąjungų rūmų) gal net bus įkurti nekomercinio kino centrai.
Linksmiausia susitikimo dalis ir buvo savivaldybės atstovo kalba ir gražūs pažadai. Pavyzdžiui, paaiškinta, kad „Skalvija” jau nebegali atlikti savo funkcijos, todėl bus parduota (ar jau parduota „M2 Invest”? – aut.), o pinigai skirti… savivaldybės nekomercinio kino centrui „Rojaus apartamentuose” įkurti. Jam išlaikyti užteks (kaip ir dabar) iki 300 tūkstančių litų metinio savivaldybės biudžeto. Šventickas pasidžiaugė, kad šioje Pylimo gatvės vietoje išliks kultūrinė, visą parą veikianti visuomeninės paskirties vieta. Beje, anot savivaldybės pareigūno, nekomercinis kinas – tai tada, kai nereikia pirkti bilietų, todėl būsimame kino centre bus rengiama daug edukacinių ir panašių projektų.
Tačiau kas laukia „Skalvijos” darbuotojų, šiandien besidžiaugiančių jiems atvežtomis „Lietuvos” kino teatro „Salės 88” ryškiomis kėdėmis, liūliuojamų „M2 Invest” pagyrimais ir pažadais?
Beje, šiandien jau pamiršti savivaldybės ir jos mero planai „Skalviją” perkelti į moderniai įrengtas patalpas „Menų spaustuvėje” Maironio gatvėje. Prieš metus Vilniaus miesto meras, kultūros ministras, buvę „Lietuvos” savininkai draugiškai sukirtę rankomis, džiaugėsi, kad kino centrai veiks ir „Menų spaustuvėje”, ir Nasvyčio suprojektuotame daugiafunkciame name, ir net Kultūros ministerijoje bus rodomas kinas.
Šiuo metu pristatomame „Rojaus apartamentų” projekte Kultūros ministerijos, taigi ir valstybės, dalies (finansinių įsipareigojimų, dalyvavimo valdyme) nebeliko. Tik pats projekto autorius profesorius Nasvytis aistringai kalba apie džentelmenišką susitarimą tarp „Rojaus apartementų” savininkų ir miesto mero, tikinančių, kad daugiafunkciniame pastate tikrai bus nekomercinio kino centriukas…