Stebėdamas šią savaitę politikų svarstytą, iš paprasto pašaliečio varpinės ganėtinai nykią valstybės biudžeto perskirstymo procedūrą, nejučiomis pagalvojau – koks laimingas Ministro Pirmininko poste galėtų būti Algirdas Brazauskas! Pirmiausiai – jeigu Seime nebūtų opozicijos. Jeigu vietoje valdančiosios koalicijos parlamente būtų ne trapus keturių partijų aljansas, o viena paklusni partija. Didelis žingsnis iki Premjero laimės būtų tai, jei kas nors sumanytų panaikinti regioninę savivaldą dabartine prasme. Ir šiaip visokiausius ten teismus, parlamentinės kontrolės institutus bei kitus, Premjero manymu, beprasmiškus demokratijos institutus, kurių reikalingumo A.Brazauskas giliai širdyje iki šiol nesupranta.
Ši hiperbolė savaitės viduryje man visai nelauktai įgavo ne tik patvirtinimą, bet ir konkretų turinį. Teko bendrauti su vienu politiku, esančių tarp tų, kurie posėdžiauja valdančiosios koalicijos politinėje taryboje. Su sąlyga, kad komentare nesiremsiu jo pavarde, jis patvirtino, jog „tikriausiai dvidešimt pirmą kartą Brazauskas pagrasino atsistatydinsiąs”, jeigu koalicija nepritars biudžeto perskirstymui. Kalbant paprasčiau – daugiau nei 80 mln. litų atėmimui iš savivaldybių.
Mano pašnekovas sakė, jog dar vieną Ministro Pirmininko ultimatumą būtų galima suprasti, jei Vyriausybės sprendimai būtų priimami civilizuotu pagrindu. T.y. svarstydami valstybės biudžetą, koalicijos partneriai aiškiai susitartų, dėl ko nesutaria, ir, svarbiausia, dėl ko sutaria, tada numatytų savo veiklos prioritetus ir patvirtintų šių finansavimo šaltinius.
Dabar gi A.Brazauskas, mano kalbinto aukšto rango politiko tvirtinimu, tik su finansų ministru suformuluoja bendrą poziciją ir visai koalicijai nebe pirmą kartą pateikia ultimatumą: „Arba patvirtinkite (tą poziciją – R.S.), arba aš išeinu…”
Visgi šią savaitę A.Brazausko inicijuotas regioninės savivaldos finansinis apipjaustymas „budinčiais” koalicijai priklausančiais 77 seimūnų balsais buvo patvirtintas.
Nesiruošiu rašyti traktato įrodinėdamas, jog kai kurių už tokį sprendimą balsavusių „tautos išrinktųjų” sapalionės, kad
* pinigus iš savivaldos reikia paimti, nes „Lietuvos žmonių gyvenimas sparčiais tempais gerėja”, todėl savivaldai reikia skirti mažiau lėšų socialinei apsaugai,
* pinigus iš savivaldos reikia paimti, nes vietinė valdžia „juos panaudoja tarnybinių automobilių” ir kitoms ne pirmos būtinybės prekėms įsigyti,
* „kas balsuos prieš biudžeto perskirstymą, tas balsuos prieš pensijų ir atlyginimų mokytojams didinimą”
– iš tiesų yra absoliuti demagogija.
Tačiau yra dingstis plačiau aptarti kitą dalyką. Ir iki šiol Lietuvoje vyravo valdančiųjų politikų mada vengti veidu atsigręžti į regioninę politiką arba į tolygaus didmiesčių ir regionų plėtros siekį – dabar į šiuos dalykus vietoje fizionomijos valdantieji atvirai atsuko priešingą ir kur kas žemiau už veidą esančią vietą. Ir visos dažniausiai prieš rinkimus šaukiamos deklaracijos apie regionų plėtotę viso labo nevertos nė grašio.
Jei sakoma, kad visuomenės ląstelė yra šeima, tai aukštesnė jos organizacijos forma – bendruomenė ir savivalda. Kad ir koks visažinis būtų A.Brazauskas, jis iš principo negali žinoti, kaip verta plėstis ir kaip tvarkytis bendruomenei ir savivaldai geriau už jas pačias. Tegul ir patiriant skaudžių klaidų, pamažu išsivaduojant nuo savo švaistūnų. Kirsčiau lažybų su bet kuriuo nevispročiu, kuris mėgintų man įrodyti, jog centrinėje valdžioje sostinėje švaistūnų ir vagių radikaliai mažiau nei savivaldybėse…
Kitas tokį teiginį grindžiantis pavyzdys galėtų būti iš visai kitos operos. Pvz., olandai, paklausti apie jų šalies regioninės politikos laimėjimus, labai ramiai atsako, kad viename jų didmiestyje – Hagoje – sugalvojama, kaip pinigus uždirbti, antras didmiestis – Roterdamas (vienas didžiausių pasaulio uostų, II pasaulinio karo metais beveik nušluotas nuo žemės paviršiaus) – juos uždirba, o trečias – Amsterdamas – juos išleidžia.
Šiame kontekste lietuviškasis Vilniaus pavyzdys, kuriame ir sugalvojama, ir liūto dalis uždirbama, ir galiausiai išleidžiama, gali paliudyti tik tam tikrą mūsų šalies regioninės politikos krachą. Mat Vilniaus klestėjimas merdint visiems kitiems Lietuvos regionams atrodo it puota per marą.
Žinoma, jeigu Druskininkai pagaliau pasistatys vandens pramogų parką, bus fantastiška kurortinio miesto sėkmė. Mat kito tokio objekto kur nors kitur Lietuvoje statyti tiesiog nebeapsimokės. Tačiau su ta sėkme Vyriausybės politika neturi jokios reikšmės. Druskininkams pavyks, nes sostinėje skandaluose paskendo kompanija „Rubicon” kartu su Vilniaus meru.
Vienas amerikietis, neseniai diskutuodamas apie regioninės politikos veiksmingumą, karštai klausė – kurių galų lietuviai lošimo namus leido atidaryti Vilniuje bei kituose didmiesčiuose, o ne, tarkime, Birštone, Elektrėnuose, Kretingoje ar tuose pačiuose Druskininkuose, didmiesčiuose lošti uždraudę? Jo klausimas gal kiek drastiškas, bet turi geležinės logikos: ar kokie nors „Grand Casino World” lošimo namai Vilniui gali turėti tokią reikšmę miesto ir visos jo infrastruktūros plėtrai kaip, pavyzdžiui, Birštonui?
Kodėl valstybė nesugeba suorganizuoti, kad aistros apimti lošėjai bent pusdieniui atvyktų į regioninius miestus ir ten paliktų savo pinigus lošdami, valgydami, pirkdami niekniekius ar net nakvodami? Kaip Amerikoje – iš Los Andželo į Las Vegasą, o iš Niujorko – į Atlantik sitį.
80 milijonų visų savivaldybių mastu – išties nedidelė suma. Tačiau ji parodo, ko, atmetus deklaracijas, verta Lietuvos Vyriausybės regioninė politika. Ir vėl iškelianti klausimą, o gal visažinio A.Brazausko regioninė politika apsiriboja Vilniaus miestu, kuriame jo žmona privatizavo dar sovietiniais laikais stovėjusį viešbutį ir ketina plėsti savo verslą?
Rytas Staselis