Keistas atrodė žemės ūkio ministrės Kazimiros Prunskienės paskutinės minutės sprendimas vykti į Karaliaučių. Vargu ar tokį poelgį paaiškina neseniai gautas Rusijos kunigaikštienės titulas.
Užsienio reikalų ministras Antanas Valionis kolegės veiksmuose įžiūrėjo Lietuvos nužeminimą iki gubernijos lygio. Ministras apibūdino Prunskienės elgesio žalą Lietuvos valstybės interesams, tačiau nebūtinai poelgio motyvus.
Ar gali būti, jog elgesio priežastis buvusi banali? Gal Prunskienė tik pasinaudojo proga (ne pirmą kartą) įkąsti savo buvusiam konkurentui? Tokią įkyrią mintį skatina pati Prunskienė, savo poelgį aiškinančiame pareiškime nepateikusi nė vieno įtikinamo argumento elgtis priešingai Lietuvos sprendimui, kurį priėmė du jos užsienio politikos vairininkai – prezidentas ir užsienio reikalų ministras.
Prunskienė siūlo vertinti Karaliaučiaus sukaktį „ne vien per valstybių vadovų tarpusavio pagarbos ir santykių prizmę”, nors puikiai žino, kad Rusijos ir Lietuvos santykių atšalimo esmė nėra Putino ir Adamkaus asmenybių konfliktas. Ji puikiai žino, kad nuo šios kelionės nepriklausys maisto eksportas į Karaliaučių, o susitikimus galėjo suruošti kitu laiku. Ji rašo, jog į jubiliejų vyko ir Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Justinas Karosas (ne pirmą kartą atliekantis tokias misijas), nors pati žino, kad Seimo komiteto pirmininkas ir Vyriausybės narys nėra tas pats atstovavimo lygis.
Vis dėlto Prunskienė netiesiogiai paaiškina kelionės aplinkybes. Anot jos, „priėmiau sprendimą dalyvauti renginiuose pasitarusi su ministru pirmininku Algirdu Brazausku ir esu jo komandiruojama”.
Ar ne čia glūdi reikalo esmė? Ar nebus taip, kad Brazauskas savo tikslams pasinaudojo ministrės noru suvedinėti sąskaitas su prezidentu? Ir jai smagu, ir jam naudinga.
Gali būti. Pastaruoju metu Brazauskas dažnokai stoja skersai kelio Adamkaus iniciatyvoms. Prezidentui prabilus apie moralinę krizę, ministras pirmininkas ją neigė. Adamkui perspėjus apie oligarchinę valdžią, Brazauskas dėjosi nesupratęs. Per visą Viktoro Uspaskicho skandalą Vyriausybės vadovas kartojo, kad Vyriausybė „dirba normaliai”. Neseniai Adamkui paraginus Vilniaus merą atsistatydinti, Brazauskas stojo ginti Artūrą Zuoką ir dargi palygino savo vaidmenį su Andrejaus Sacharovo (tai sukėlė šypsnį arba pasibaisėjimą tiems, kurie žino, kas buvo Rusijos žmogaus teisių gynėjas). Ir štai šis epizodas su Prunskiene.
Tad vargu ar duos vaisių Adamkaus raginimas Brazauskui įvertinti žemės ūkio ministrės akibrokštą. Vyriausybės vadovas jau įvertino… teigiamai. Dar daugiau. Jis tą akibrokštą pats patvirtino.
Sunkiau paaiškinti Valionio vaidmenį. Brazauskas tvirtino, kad Prunskienės kelionė buvo su užsienio reikalų ministru suderinta. Šiaip jau, kai Vyriausybės vadovas kad ir netiesiogiai abejoja savo ministro patikimumu, pastarasis dairosi artimiausių durų. Ypač šiuo atveju. Jeigu, Valionio nuomone, Prunskienė vykdama į Karaliaučių pažemino Lietuvos garbę, tai, jo nuomone, taip pat pasielgė ministrę siuntęs Brazauskas.
Beje, tą pačią dieną, kai Prunskienė dalyvavo Karaliaučiaus iškilmėse, Adamkus apsilankė Baltarusijos ambasadoje, kur paminėta Minsko išvadavimo iš nacių Vokietijos okupacijos sukaktis. Iš anksto neskelbtas vizitas iššaukė piktokų replikų Lietuvos vadovo adresu – girdi, Prunskienę bara, o pats vyksta. Akivaizdu, kad daug kas neskiria žemės ūkio ministro pareigų nuo prezidento. Be to, daug kas Lietuvoje matyt linkę suplakti Rusiją ir Baltarusiją. Adamkus priminė, kad jis skiria šiuos du kaimynus.
Galima ginčytis, ar gerai Adamkus pasielgė apsilankęs autokratinio režimo valdomos valstybės ambasadoje. Tačiau neginčytina, kad tai buvo jo, Lietuvos prezidento, perogatyva, ko negalima sakyti apie žemės ūkio ministrės Prunskienės kelionę į Karaliaučių.
Romas Sakadolskis