Esu iš tų „laimingųjų”, kuriems teko laikyti tokią įsimintiną šiemetinę brandos egzaminų sesiją. Žodis „abiturientas” tapo skandalų nuvargintų moksleivių simboliu.
Nauja prekė rinkoje – egzaminas. Parašiusi privalomąjį lietuvių kalbos egzaminą, džiūgavau. Aš – dėl nesunkių užduočių. Kai kas – dėl galimybės nusirašyti. Elementarios gramatikos užduotys leido tikėtis gerų rezultatų. Nemaloni staigmena buvo tik kalbos kultūros pratimo išbraukimas iš egzamino užduoties.
Vakarop pasklidusi žinia apie užduočių pirkimą šokiravo. Intensyvaus darbo metai buvo nubraukti per vieną dieną. Vieni kitus raminom, kad tai gyvenimo mokykla. Tik ko tuomet reikia mokytis – sukčiauti ir apgaudinėti? Pasijutau apmulkinta, kad prieš egzaminą kartojau rašybos ir skyrybos taisykles. Vertėjo sėdėti prie kompiuterio ir, suderėjus dėl kainos, nusipirkti užduotis.
Egzamino neišlaikė švietimo sistema. Paskelbus apie egzamino perlaikymą, ir pyktis ėmė, ir juokas. Jaučiausi nukentėjusi per savo sąžiningumą.
Tikėjausi, bet, kaip paaiškėjo, visai be reikalo, kad kažkas iš ministerijos nurodytų realų teisinį pagrindą egzaminui perlaikyti, o švietimo ministro Remigijaus Motuzo žodžiai, kad tai esą pilietinė akcija, skambėjo tiesiog absurdiškai. Egzamino neišlaikė švietimo ir egzaminų organizavimo sistema, o atsakomybę primetė mums, dvyliktokams. Nė netikiu, kad išvis paaiškės, kas buvo kaltas dėl tokios bjaurios situacijos.
Švietimo ministerijos veikėjai kaltino visus, tik ne save. Buvo pikta, sunku susikaupti ir rengtis kitiems egzaminams.
Gelbėjo humoras. Kol vieni piktinosi, kiti, pasirodo, sugebėjo veikti racionaliau: bent jau pašmaikštauti ir net paduoti valdininkus į teismą ir reikalauti atlyginti moralinius nuostolius.
Šiek tiek pataisė nuotaiką interneto svetainėse už prizą siūlyti palinkėjimai R.Motuzui, anekdotai ir sparnuotieji posakiai apie egzaminus: „Egzaminas pigus kaip velnias”, „Pirk MAXIMOJE kilogramą mėsos ir gauk egzaminą nemokamai”, „Parduodu su 25 proc. nuolaida” ir t.t.
Pritariau, bet neprisijungiau prie siūlymų į lietuvių kalbos egzamino perlaikymą ateiti apsirengus kasdieniškai, o pageidautina ir „pasipuošus” treningais, šortais. Pritrūko gal laiko, o gal, tiesą sakant, ir drąsos paremti siūlymą atnešti prie ministerijos po laidotuvių vainiką nuo klasės su užrašu „laidojame savo ateitį”.
Naivesni moksleiviai prieš likusius egzaminus budėjo prie kompiuterio laukdami užduočių arba skelbė savo telefonus bei elektroninio pašto adresus tikėdamiesi, kad sulauks pasiūlymo pirkti užduotis. Atrodo, nesulaukė.
Eidamos į anglų kalbos ar istorijos egzaminus su drauge juodai juokavome, kokia data tiktų ir šiems egzaminams perlaikyti ir ar spėsime iki rudens gauti atestatus.
Egzaminas kaip loterija. Dvylika metų mokiausi ir niekada negalvojau, kad egzamino rezultatą gali lemti ne žinios, gebėjimai, o auditorija, kurioje rašai darbą, egzamino vykdytojai, svetima aplinka vadinamojoje bazinėje mokykloje.
Nei verkt, nei juoktis išgirdus egzaminų organizatorių paradines tezes, neva egzaminuose nebuvo nusirašinėjama. Kas nematė per egzaminus rašiusiųjų trumpąsias žinutes mokytojams ir net sugebėjusiųjų jiems paskambinti, nors oficialiai mobiliųjų nebuvo galima įsinešti.
Paruoštukus taip pat lengvai galėjai atsinešti kišenėje. Per egzaminą sėdint toliau nuo mokytojo, nusirašyti nėra sunku. Labiausiai pasisekė tiems, kurių vieta buvo šalia gerai besimokančių moksleivių ar bendraklasių. Jei turi neblogą regėjimą ir žinai, kad užduočių variantai kartais būna sukeisti vietomis, galėjai pasitikrinti testinius atsakymus ar nusirašyti tai, ko nežinai.
Šiuo atveju man labiausiai patiko auklėtojos su humoru pasakyti žodžiai: „Jei atsakymo klaus klasės draugas, tylėkit, jei nepažįstamas – sakykit neteisingą”. Tokia jau ta mūsų švietimo sistema ir konkurencijos sąlygos joje. Kaip sakoma: „Jei ne tu, tai tave…”. Tačiau ar teisinga kalbėti apie moksleivių reitingavimą pagal žinias, jei sąžiningiems moksleiviams tenka konkuruoti su nusirašinėjančiaisiais?
Vietoje testamento būsimiems dvyliktokams. Būsimiems dvyliktokams patarčiau pirmiausia kovoti su savo emocijomis. Trumpiausias kelias į nesėkmę egzaminuose – baimė, sutrikimas.
Derėtų atsiriboti ir nuo tėvų ar mokytojų spaudimo. Nesvarbu, tau prognozuoja 100 procentų ar neišlaikymą, į egzaminą turi eiti tenorėdamas maksimaliai realizuoti savo žinias, o ne pateisinti kitų lūkesčius. Egzaminuose to nusiteikimo pritrūkau, tad linkiu būsimiems abiturientams nekartoti šios klaidos.
Pradėti skelbti egzaminų rezultatai susilaukė prieštaringos dvyliktokų reakcijos. Vieni džiūgavo dėl gerų rezultatų, kiti pasitiko juos su ašaromis. Dažnai egzamino įvertinimas procentais būna neproporcingas moksleivio žinių, gebėjimų bei per metus įdėto darbo santykiui. Tai vėlgi nuo egzaminų neatsiejama sėkmė.
Tačiau turime susitaikyti su mūsų netenkinančiu rezultatu ir pripažinti, kad dažnai pervertiname savo galimybes. Ne korepetitorių skaičius, o mūsų pačių gebėjimai lemia rezultatą.
Tėvų priekaištai baisesni už žemą įvertinimą. Labai džiaugiuosi dėl tėvų supratimo egzaminų metu. Mamos žodžiai: „Galvok, kad gausi 20 procentų, o kai gausi 30, kaip smagu bus” buvo ir juokingi, ir graudūs tuo pat metu, bet buvo gera žinoti, jog galėsiu pranešti bet kokį rezultatą ir nesulaukti priekaištų.
O kai kurių tėvų nesupratingumas ir priekaištavimas kai kam buvo baisesnis nei egzamino rezultatas. Kelios draugės bijojo pasakyti tėvams egzaminų rezultatus, nes puikiai žinojo, kad bus pradėti skaičiuoti korepetitoriams išleisti pinigai bei pykstama.
Turbūt didžiausia problema, kad daugelis tėvų linki savo atžaloms teisininkų, ekonomistų ar medikų karjeros, neįvertinę realių galimybių, o kartais net nepasidomėję, kad būsimajam jų chirurgui metiniame trimestre iš biologijos išėjo silpnas ketvertas.
Ir dvyliktokams, ir jų tėvams derėtų nepamiršti, jog brandos egzaminai – tik mūsų kelio pradžia, o kur pasuksime ir nukeliausime, priklausys tik nuo mūsų pačių užsispyrimo.
Muilo burbulas, arba vietoj prologo. Ypatingi šie egzaminai buvo ir gandų gausa. Kiekvienas dvyliktokas turėjo savo tiesą ir įvykių versiją.
Moksleivių pasakojamos vaizdingos istorijos ir nebūti faktai dažnai priminė pasakėles iš rūsio. Atrodė, kad dalis dvyliktokų neva žinojo apie praeinamuosius egzaminų balus, darbų kokybę, užduočių nutekėjimą geriau nei švietimo sistemos darbuotojai.
Už jokius pinigus nesutikčiau pakartoti šiųmetinės egzaminų sesijos. Tačiau jaučiu, kad patirtas stresas po truputį užsimiršta, nors, kaip ir daugelis abiturientų, į gyvenimą norėjome būti palydėti kitaip. Egzaminų suirutę po truputį užgožia rūpesčiai dėl stojimo į aukštąsias mokyklas ir, žinoma, dėl išleistuvių suknelės.
liudna, bet grazu.